Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Artūras Černiauskas: Kaip boba senio antklodę ilgino

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Artūras Černiauskas Pastaruoju metu kone keiksmažodžiu tapo posakis „Darbo kodekso liberalizavimas”. Kai kurie mėginimus keisti dabar galiojantį DK vadina vergovės įteisinimu. Verslo atstovai teigia, jog šis dokumentas yra moraliai pasenęs, jame per daug garantijų darbuotojams, jis visiškai neatspindi darbdavio interesų, o tai neva atbaido užsienio investuotojus. Na, o tretiems jis yra tinkamas ir visai priimtinas.

Be jokios abejonės, visada yra ką tobulinti, tačiau kam keisti tai, kas naudinga dirbantiesiems? Jei mes viešai deklaruojame, kaip mokame rūpintis jais, siekiame susigrąžinti į svečias šalis uždarbiauti išvykusius tautiečius, kodėl darome priešingai?

Šiuo metu Lietuvos mokslininkai, tyrėjai ir ekspertai kuria šalies socialinį modelį, kuris „apima užimtumo didinimą, darbo santykių reglamentavimo tobulinimą ir socialinio draudimo tvarumą“. Anot jų, ieškoma priemonių gyventojų užimtumui didinti, skurdui mažinti bei kovai su nedarbu.

Pirmiausia džiugu, kad nebereikia ieškoti ekspertų užsienyje, o jau atrandame ir savus. Tačiau…

Besiklausant jų siūlymų, galima būtų įtarti, jog mokslininkai dirba verslo užsakymu ir jiems nerūpi dirbantieji bei situacija darbo rinkoje. Tarkim, siūloma nustatyti, kad vidutinis darbo laikas per septynias dienas „nebūtų ilgesnis kaip 48 valandos“.

Ką tai reiškia? Jei tokios DK pataisos įsigaliotų, mūsų darbo savaitė pailgėtų aštuoniomis valandomis. Spėju, darbo būtų daugiau, tik užmokestis nedidėtų. Tad kam tokia situacija naudingesnė: darbuotojui ar darbdaviui? Ar tokiu atveju mes galėtume kalbėti apie profesinį ir socialinį pasitenkinimą ar motyvaciją dirbti? Gal taip sumažintume norą uždarbiauti užsienyje? O žmonių sveikata? Šeima?

Tokie siūlymai kartu su sumine darbo laiko apskaita darbdaviui gal ir geriau, bet mums reiškia, kad dirbsime ilgiau, tačiau neturėsime galimybės užsidirbti, nes tai nebus traktuojami kaip viršvalandžiai.

Dar viena šio klausimo pusė: vidutinė 48 val. darbo savaitė rodo, kad per ją mes galime dirbti ir ilgiau. Maksimalus darbo laikas per savaitę galėtų būti 72 val. Taigi tokie siūlymai kartu su sumine darbo laiko apskaita darbdaviui gal ir geriau, bet mums reiškia, kad dirbsime ilgiau, tačiau neturėsime galimybės užsidirbti, nes tai nebus traktuojami kaip viršvalandžiai.

Tik, sakykite, ar tokie pakeitimai neprimena Ero Salolos „Kvailių kaimo“ pasakojimo apie tai, kaip boba, norėdama pagerinti gyvenimą, seniui antklodę ilgino, mat tam kojos nuolat šąlančios?

Pamenate, ji nukirpo gabalą nuo viršutinio galo ir prisiuvo jį prie kojūgalio. Boba, pamatavusi ir supratusi, kad antklodė dar per trumpa, atrėžė baisiai dailų antklodės gabalą ir prisiuvo jį prie kito galo. Ir seniui jau neatrodė, kad kojos šąla, mat boba sakė pailginusi antklodę.

O kad tos antklodės nereikėtų karpyti ir kojos sušiltų, geriausia būtų atsisakyti suminės darbo laiko apskaitos. DK reikėtų palikti 40 val., o naktinio darbo – 35 val. darbo savaitę. Tačiau jei dirbama ilgiau nei 40 val., skaičiuoti kaip viršvalandžius ir mokėti proporcingai už dirbtą laiką: tarkim, už pirmas dvi valandas pusantro, antras dvi – du tarifinius atlyginimus ir t. t. Tada ir bobai vargt nereikės, ir seniui kojos nešals.

Artūras Černiauskas yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkas

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min