Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Arvydas Guogis: Postemocionalizmas ir XXI amžius

Šaltinis: 15min
1
Skaitysiu vėliau
A A

Arvydas Guogis Dabartiniai laikai pasižymi ryškiais prieštaravimais tarp postmodernaus supratimo ir laikysenos ir, kaip, pvz. karingo islamo pasaulyje, atrodo, atgyvenusių, senovinio tipo pažiūrų ir elgesio.

Nors daug kur pasaulyje neoliberalizmas ir įsiskverbė į daugelį visuomeninio gyvenimo sričių, netgi Baltijos šalys, kurios deklaravo postmodernumo, demokratijos ir rinkos fundamentalizmo siekius, neišėjo į „tolygaus neoliberalizmo“ vystymosi tiesiąją taip, kaip devyniasdešimtųjų metų pradžioje pasauliui prognozavo F.Fukuyama.

Tačiau po visų šių pertvarkų pasaulyje pritapo tokia abejinga ir pasyvi moralinė-psichologinė būsena, kaip postemocionalizmas, kurio aplinkoje silpnėja, eižėja socialinės ir moralinės visuomenės savybės ir atsiveria kelias konkurenciniam karui „kiekvieno prieš kiekvieną“ ir „visų prieš visus“.

Įsišakniję socialiniai pasidalijimai gali skatinti postemocinės visuomenės stiprėjimą, kurioje socialinės hierarchijos apačioje esančiųjų padėtis yra nušviečiama tik žiniasklaidos, nebesant kasdienių rutininių ryšių tarp skirtingų socialinių grupių.

Postemocionalizmas yra galutinis istorinio proceso produktas, kuriame manipuliuojama autentiškais jausmais. Tai suprantama kaip „civilizuojantis procesas“, nors realiai tokiame procese kitų žmonių skausmui ir jausmams yra parodyta nugara.

Žinios apie blogiau gyvenančiuosius ir jų socialinius poreikius tampa labai ribotos. Simpatija jiems, jeigu dar jaučiama apskritai, yra deklaruojama tik intelektualiai, be nuoširdžių emocijų ar empatijos.

Galų gale į socialinius poreikius pradedama žiūrėti pro biheivioristinius (elgesio), o ne struktūrinius akinius. Atseit žmogus blogai elgiasi, todėl blogai ir gyvena.

Analizuojant šiuos reiškinius tikrai verta atkreipti dėmesį į postemocionalizmo reiškinį. Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, kur jau nuo pat 1990-ųjų reformų pradžios buvo akivaizdu, kad stiprėja postemocionalizmas.

Postemocionalizmas, kaip reiškinys, atspindi tendenciją, kad jausmai yra „intelektualizuojami, o ne jaučiami“. Socialiniai ryšiai vystėsi ne tikru būdu, o panaudojant „dirbtinį puikumą“ ar „dirbtinę šypseną“. Vakaruose tai žinoma „niceness“ vardu.

Emocijomis manipuliuojama. Postemocionalizmas yra labiau ne emocijų trūkumas, o manipuliacija valdant jausmus. Kaip rašė Mestrovic, „postemocionalizmas yra sistema, skirta išvengti emocinės „netvarkos“, išvengti nemalonių situacijų emociniuose santykiuose, civilizuoti „laukines“ emocinio gyvenimo sritis ir... nukreipti emocijas taip, kad socialinis pasaulis riedėtų kaip darni, gerai prižiūrima mašina. Ką Markuse vadino laiminga sąmone – turi būti palaikoma bet kokia kaina. „Politinis korektiškumas taip pat reiškia, kad niekas emociškai nenumatyto negalėtų įvykti“.

Postemocionalizmas yra galutinis istorinio proceso produktas, kuriame manipuliuojama autentiškais jausmais. Tai suprantama kaip „civilizuojantis procesas“, nors realiai tokiame procese kitų žmonių skausmui ir jausmams yra parodyta nugara.

Vyksta šalta kitų žmonių kančių kontempliacija, kuriai yra skirtos „nuglaistytos manieros“. Faktinis tokių „nuglaistytų manierų“ amoralumas yra akivaizdus, tačiau nepasmerkiamas. Tai – dirbtinė, ne autentiška civilizacija. Ji sukuria postemocinę visuomenę, kuri įgyja kultūrinių ir struktūrinių bruožų.

Visuomenės „disneizacija“ ir „makdonaldizacija“ yra tik du iš terminų, skirtų postemocionalizmo kultūrinėms pasekmėms apibūdinti. Netikras „puikumas“ pradeda reikštis visose ekonominio, socialinio, politinio gyvenimo ir laisvalaikio srityse.

Postemocionalizmas reiškia socialinio prado individualizaciją, kuria pasižymi XXI amžiaus gerovės paradigma ir kuri remiasi gerovės principų privatizacija bei „amoraliu šeimyniškumu“.

Plačiąja prasme amoralus šeimyniškumas reiškia būtinybę greitai pagerinti šeimos materialinę gerovę, paminant socialinį solidarumą, kai yra akcentuojamos tik šeimos, o ne bendruomenės vertybės ir atitinkama elgsena.

Pagal Barrett ir MacIntosh, tai yra asocialinis reiškinys, kuriuo susilpninamos bendruomenės institucijos, sumažinamos altruizmo ribos ir suteikiamos privilegijos tik šeimos pareigoms. Tada yra pateisinamas tik toks elgesys, kuris nedelsiant duoda naudą asmeniui ir jo šeimai.

Geriausiu atveju „amoralus šeimyniškumas“ bendrąjį gėrį rems tik abipusio draudimo pagrindu. Kalbant emociniais terminais, tai reiškia tokią sampratą, kurioje viskas, taip pat ir požiūris į socialinę apsaugą, yra pragmatiškai apskaičiuojami.

Tokiu atveju aistringos paramos ir empatijos kaimynams nebelieka. Iš tikrųjų tai reiškia, kad parama socialinei apsaugai ar Gerovės valstybei negali remtis socialiniu altruizmu. Rodgerio tyrimai rodo, kad Vakarų pasaulis iš tikrųjų, dar iki dabartinio imigrantų antplūdžio, tapo egoistinis ir postemocinis.

Atitinkami požiūriai, gyvenimo stiliaus pasirinkimai ir ekonominiai santykiai tapo struktūriniai ir rodo, kad visuomenėje tikrai trūksta solidarumo – yra labiau rūpinamasi tik savimi ir šeima. O kaip tada su socialiniu altruizmu tada, jeigu Tavo šalį užplūs nesuskaičiuojami emigrantai iš Rytų ir Pietų?

Ar tada visuomenėje įmanomas bent toks solidarumas, kuris egzistavo gerovės valstybėse anksčiau – prieš gerus tris dešimtmečius? Ar nebus taip, kad solidarumui ir altruizmui po šių kataklizmų visai nebeliks vietos?

Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto profesorius

Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Europos futbolo čempionatas 

Parašykite atsiliepimą apie 15min