Pagal 44 šio įstatymo straipsnį, britų policijos pareigūnai, įtarę asmenį sąsajomis su teroristais, gali sustabdyti ir apieškoti bet kurį žmogų su fotoaparatu. Britų fotografai teigia, kad taip suformuluotas įstatymas kelia grėsmę ne teroristams, o žmonėms su fotoaparatais rankose – fotografams, žurnalistams, turistams. Kai kurios įstatymo nuostatos vertinamos kaip antidemokratinės ir prieštaraujančios laisvos visuomenės principams.
Pasak britų fotografų, įstatymų nuostatas galima labai plačiai traktuoti, tad bet kuris žmogus fotografuojantis architektūros paminklus, siauras miestų gatveles, žmones ar kraštovaizdžius policijos akyse gali tapti potencialiu teroristu. Tokiais atvejais susidūrimo su policija pasekmės irgi gali būti labai įvairios – nuo pokalbio iki suėmimo.
Policija teisinasi, kad visoms policijos įstaigoms buvo išsiuntinėti aplinkraščiai, kuriuose nurodoma kaip turėtų būti taikomos antiteroristinio įstatymo nuostatos, tad, esą, ir piktnaudžiavimo turėtų būti išvengta, fotoaparatai neturėtų būti konfiskuojami.
Tačiau britų fotografai gali papasakoti ne vieną istoriją, iš kurios aiškėja, jog gyvenimiška praktika labai skiriasi nuo instrukcijose išdėstytų nuostatų, policijos pareigūnų piktnaudžiavimo įstatymu nepavyksta išvengti.
Ačiū Dievui, Lietuvoje toks įstatymas dar nėra priimtas. Tačiau pareigūnų elgesys viešose vietose, bendraujant su žurnalistais, kartais nejučiomis perša mintį, kad kažką pražiopsojau. Vienas paskutinių atvejų – trečiadienį gatvėje ties teismo rūmais pareigūnai 15min.lt fotografui sutrukdė užfiksuoti iš pastato išvedamus kaukėtus įtariamuosius, taip grubiai pažeisdami pamatinę žiniasklaidos teisę laisvai bei nevaržomai rinkti ir fiksuoti informaciją.
Priminsiu, kad trečiadienio vakarą kaukėtų „Aro“ automatininkų ir pareigūnų desantas į Vilniaus teismą atvežė ilgą laiką sostinės gatvėse karaliavusių narkotikų prekeivių gaują. Teismo buvo prašoma juos suimti.
Dar teismo rūmų koridoriuose kaukėti pareigūnai 15min.lt fotografui griežtai pareiškė, kad neleis jam dirbti savo darbo – fotografuoti. O gatvėje, greta teismo rūmų, vienas neprisistatęs pareigūnas, paėmęs už parankės fotografą, jį laikė neleisdamas fotografuoti, kol kiti policininkai su įtariamaisiais sėdo į autobusiuką ir išvažiavo.
„Fotografuoti galėsi po trijų mėnesių“, – galiausiai tarė pareigūnas, prieš tai nepamiršęs atkreipti fotografo dėmesio į tai, kad žurnalistas yra vienas. Suprask – mūsų daug, tu vienas, niekam tu nepasiskųsi.
Panašių istorijų, bendraujant su pareigūnais nutinka ne taip ir retai. Ir šių eilučių autoriui, per ilgą žurnalistinio darbo praktiką, ne kartą buvo bandoma uždrausti fotografuoti viešose vietose, iš jo buvo bandoma atimti užfiksuota medžiagą ar aparatūrą, jis buvo sulaikytas, gąsdinamas „rūsiais“. Ir visai tai tik dėl to, kad „be komisaro (kitas mistinis burtažodis gali būti – prokuroro) leidimo fotografuoji (filmuoji)“. Absurdiškiausias iki šiol girdėtas argumentas, jau po to, kai pareigūnai patikrino mano dokumentus, įrodančius priklausymą žurnalistų luomui – „fotografavimas kelia grėsmę tarptautinių skrydžių saugumui“.
Į tokias situacijas dažniau ar rečiau papuola dauguma spaudos fotografų. Todėl manęs niekada nestebina paprastų žmonių klausimas: „Ar galiu laisvai fotografuoti gatvėje? Kokios taisykles? Ar pamatęs kokį nors įvykį gatvėje, aš galiu laisvai fotografuoti? O jeigu policija neleis?“, – dažnai manęs klausia nieko bendro su žurnalistika neturintys žmonės.
Visada jiems atsakau, kad viešoje vietoje galima laisvai fotografuoti visur ir viską. Niekas negali uždrausti žmogui (o jis, beje, nebūtinai turi būti žurnalistas) fotografuoti viešose vietose. Yra tik kelios griežtai apibrėžtos išimtys.
Ką sako įstatymai?
Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 1 punktas skelbia: „Kiekvienas asmuo (čia ir žemiau – paryškinta autoriaus) turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę“.
To paties įstatymo 5 straipsnio 3 punktas skelbia: „Kiekvienas asmuo turi teisę užsirašinėti, fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją, išskyrus šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytus atvejus“.
O draudimus nurodančiame 13 straipsnyje rašoma: „Siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama:
1) be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose;
2) filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius, sutikimo;
3) filmuoti ir fotografuoti žmogų ir naudoti jo atvaizdus reklamai visuomenės informavimo priemonėse be šio žmogaus sutikimo;
4) filmuoti ir fotografuoti asmenį su aiškiais fiziniais trūkumais be šio asmens sutikimo arba filmuoti ir fotografuoti asmenį jam esant bejėgiškos būklės dėl sveikatos sutrikimo;
5) filmuoti, fotografuoti vaiką ar daryti jo garso ir vaizdo įrašus be nors vieno iš tėvų, globėjų ar rūpintojų ir paties vaiko sutikimo. Draudžiama naudoti vaikų fotografijas, garso ar vaizdo įrašus erotinio, pornografinio ir smurtinio pobūdžio informacijose;
6) be mirusiojo ar žuvusiojo šeimos narių sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį stambiu planu ar daryti jo vaizdo įrašus.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti draudimai netaikomi fiksuojant teisės pažeidimus ir šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais“.
Panašios nuostatos užfiksuotos ir Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.22 straipsnyje, ginančiame asmens teisę į atvaizdą: „1. Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.
2. Asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją“.
