Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Audronius Ažubalis: Atsibuskime

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Audronis Ažubalis Lietuvos diplomatiniam korpusui, valstybės tarnautojams – žmonėms, kurių dėka visą pastarąjį pusmetį Lietuva buvo Europos įvykių centre, Seime vykusioje diskusijoje apie Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos tarybai rezultatus nuskambėjo daug gerų žodžių. Tačiau šiandieninių įvykių Ukrainoje kontekste Lietuvos įdirbį ir bendrą politinę situaciją, kurioje esame, siūlau vertinti žymiai plačiau – ne tik praktiniu, bet ir politiniu bei geopolitiniu požiūriais.

Taip, mūsų diplomatams, valstybės tarnautojams pavyko užtikrinti, kad nestrigdamas suktųsi ES teisės aktų priėmimo mechanizmas. Sugebėjome tinkamai koordinuoti Europos Parlamento, Komisijos, Tarybos darbą ir derybas sutariant dėl Europos daugiametės finansinės perspektyvos bei kitų reikšmingų sprendimų. Tai sunkus techninis darbas, kuriam nuosekliai ruoštasi visą praeitą kadenciją, rengiant detalų tarpinstitucinį veiksmų planą, parenkant personalą ir t.t. Taigi, natos buvo parašytos iš anksto, orkestras surinktas, prioritetai patvirtinti, generalinės repeticijos įvykdytos, o per pirmininkavimo pusmetį kūrinys sėkmingai atliktas.

Nuosekli daugiametė Lietuvos pozicija Rytų partnerystės klausimais ir Vilniaus susitikimas pažadino ir konsolidavo tokių valstybių kaip Ukraina tautinę europietišką savimonę.

Tačiau dabar žymiai svarbiau yra ne tai, ar tas kūrinys mums patiko. Žymiai svarbiau yra matyti platesnes Lietuvos pirmininkavimo ir konkrečiai Vilniaus viršūnių susitikimo pasekmes: geopolitinį virsmą visame regione, Europos Sąjungos didžiųjų valstybių praregėjimą, po kurio šiandien politikams kalbėti apie kasdienius operacinius diplomatijos darbus yra politiškai lengvabūdiška.

Nuosekli daugiametė Lietuvos pozicija Rytų partnerystės klausimais ir Vilniaus susitikimas pažadino ir konsolidavo tokių valstybių kaip Ukraina tautinę europietišką savimonę. Bet kartu pabudo ir lig tol snūduriavęs Kremliaus lokys. Jo agresija Ukrainoje ir tiesioginiai grasinimai visų regiono valstybių, įskaitant Lietuvą, nepriklausomybei šiandien akivaizdūs ir atsispindi iš įvykių Kryme. Ir čia iškyla patys svarbiausi klausimai:

Ar Lietuva sugebėjo pasinaudoti pirmininkavimu ES tarybai kaip priemone savo ir Europos savisaugai nuo Kremliaus? Ką padarėme, kad Rusijai perbraižant Europos sienas pažadintume ir įtikintume laiku reaguoti didžiąsias ES partneres? Ir ką daryti turime dabar? Iš dabartinės Vyriausybės veiksmų kyla abejonė, ar valdantieji šiuos klausimus sau uždavė.

Pradėkime nuo energetikos, pagrindinės grandinės, su kuria Baltijos valstybes Rusija laiko pririštas prie savęs. Kas padaryta, kad praėjusios kadencijos inicijuoti energetinio saugumo projektai būtų įgyvendinti? Visagino atominės elektrinės – Japonijos, JAV ir Baltijos valstybių projektas sustabdytas. Suskystintų dujų alternatyva atmesta, išvarius kompaniją „Chevron“ iš Lietuvos. Niekas nepajudėjo pirmyn, išskyrus Suskystintų dujų terminalą, nors ir jam sugriauti buvo sudaryta liūdnai pagarsėjusi Skardžiaus komisija. O šiandien, Krymo Anšliuso akivaizdoje, ministras pirmininkas kažką dar kalba apie derybas su „Gazprom“ dėl dujų kainos. Derybas su atsakovu teisme, kuris, tikiu, Stokholmo arbitražo sprendimu jo apvogtiems Lietuvos žmonėms bus priverstas išmokėti 4,5 mlrd. litų kompensaciją už diskriminacinę kainodarą.

Iš pastarųjų valdžios pareigūnų pareiškimų peršasi įspūdis, kad JAV Lietuvos nesaugumą supranta labiau nei mes patys.

Antra grandinė – ekonomika ir tranzitas. Kol valdantieji žaidė santykių perkrovinėjimus, Rusija parodė, kaip lengva Lietuvą ir kitas regiono šalis prispausti ekonominės blokados priemonėmis. Kodėl nepasinaudojome pirmininkavimu ES taryboje inicijuoti diskusijai apie ES naująją bendrą prekybos politiką ir jos saugiklius nuo tokių trečiųjų šalių išsišokimų?

Ir trečias dalykas – karinis mūsų regiono ir visos Europos saugumas. Minkštoji diplomatija yra svarbus užsienio politikos įrankis, ir Lietuvos aktyvumas pirmininkaujant ES bei rūpinantis Rytų partnerystės programa yra sveikintinas. Tačiau kai pašonėje vykdoma atvira agresija, okupacija ir suverenios valstybės teritorijų aneksija, ir čia, Lietuvos Respublikos Parlamente, šiandien aptarinėti turime ne savo diplomatijos pasiekimus, o kietojo saugumo problemas. Pagrindinė jų – chroniškai silpnas, įsipareigojimus Šiaurės Aljansui pažeidžiantis Lietuvos gynybos finansavimas.

Iš pastarųjų valdžios pareigūnų pareiškimų peršasi įspūdis, kad JAV Lietuvos nesaugumą supranta labiau nei mes patys. Mūsų partneriai į Lietuvą siunčia papildomus naikintuvus. Tačiau mūsų krašto apsaugos ministras atsako, kad šalies gynybos išlaidos 2014 m. yra visiškai pakankamos, o premjeras perspėja – jokių „Patriot“ raketų (!) – kaip, beje, ir jokių ekonominių sankcijų Rusijos agresoriams Ukrainoje... Koks tokių pareiškimų poveikis mūsų visuomenei, mūsų kariuomenei ir galų gale mūsų NATO sąjungininkams? Ar nevertėtų vietoje praėjusių metų aktualijas aptarinėjančių diskusijų dabar pat pirmu klausimu spręsti biudžeto perskirstymą, dar šiemet numatant papildomas lėšas krašto gynybos reikmėms?

Labai tikiuosi, kad šie atviri raginimai ir kritika neįžeis kolegų Vyriausybėje ir Seime, nes dabar labiau nei bet kada visi valstybės politikai privalo išlikti vieningi ir deramai vertinti situacijos rimtumą. Priešingu atveju kyla pavojus grįžti į 1940 m. situaciją, kada bendro sutarimo laiku neradę politikai savo ginčus galėjo pratęsti jau tik ant „narų“ Stalino gulaguose Sibire.

Audronius Ažubalis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, šešėlinis užsienio reikalų ministras

Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min