Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Audronius Ažubalis: Rytų Europai trūksta europietiškų kairiųjų partijų

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Audronis Ažubalis Ukrainos, Moldovos ir kitų Europos Sąjungos (ES) Rytų partnerystės valstybių demokratijoms trūksta stiprių proeuropietiškų kairiųjų politinių partijų. Tokia išvada dar kartą buvo priimta ką tik vykusiuose tradiciniuose Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos susitikimuose su centro-dešinės bendraminčiais Ukrainoje ir Moldovoje.

Ironiška, kad apie brandžių socialdemokratinių pažiūrų stygių šiose šalyse ir visame regione turime kalbėti mes, politinė dešinė. Tačiau tai per daug svarbu, kad nutylėtume problemą, kaip tai sėkmingai metai iš metų daro kairieji kolegos Lietuvoje.

Kodėl dešinės neužtenka

Visiems žinoma, jog demokratinės politinės sistemos tvirtumas priklauso nuo to, ar joje yra vietos skirtingoms politinėms pažiūroms ir ar visuomenė turi galimybę rinktis iš stiprių alternatyvų, nerizikuodama valstybės likimu.

Kaip rodo Lietuvos ir kitų praėjusio amžiaus pabaigoje nepriklausomybę atgavusių valstybių patirtis, jaunoms politinėms sistemoms būdingas švytuoklės principas: rinkimuose piliečių simpatijos krypsta vis į priešingą pusę, todėl nei dešiniosios, nei kairiosios partijos valdžioje dažnai neišsilaiko ilgiau kaip kadenciją.

Nuo to, ar skirtingų politinių pažiūrų atstovai sugeba taikiai perleisti valstybės vairą oponentams, o šie – išlaikyti valstybinį kursą, galima spręsti, ar demokratija valstybėje realiai veikia.

O nuo to, ar skirtingų politinių pažiūrų atstovai sugeba taikiai perleisti valstybės vairą oponentams, o šie – išlaikyti valstybinį kursą, galima spręsti, ar demokratija valstybėje realiai veikia ir ar valstybė atspari išoriniam spaudimui bei nuolatiniams demokratijos išbandymams.

Politologai sakytų, kad, pavyzdžiui, Lietuva šį partinės demokratijos egzaminą išlaikė, nes pirmąjį dešimtmetį ne tik konservatorių, bet ir socialdemokratų Vyriausybės žengė demokratijos keliu, neatsižadėdamos tų pačių strateginių tikslų – narystės Europos Sąjungoje ir NATO.

Mes, tiesa, primintume, jog kelias nebuvo lengvas: stoviniuojančius oponentus dažnai būdavome priversti „stumti į priekį“, įtikinėti, pyktis ir ieškoti sutarimo. Bet tai buvo išsprendžiami klausimai, lyginant su ta politine praraja, kuri skiria centro-dešiniąsias ir kairiąsias partijas Lietuvos Rytų kaimynystėje.

Partijos Ukrainoje ir Moldovoje – į dešinę arba atgal

Dabartinę partinę situaciją Rytų partnerystės šalyse galime vertinti dvejopai. Atrodytų, Lietuva turėtų džiaugtis, kad šiandien tokiose valstybėse kaip Ukraina ir Moldova politinių lyderių gretose dominuoja pažangios centro-dešiniosios jėgos, ryžtingai pasisakančios už šių valstybių savarankiškumą nuo Rusijos, teisines ir ekonomines reformas bei integraciją į ES.

Ypač didžiuojamės, kad dabartiniai Ukrainos Maidano reformų lyderiai, tokie kaip Kijevo meras V.Klyčko, Rados pirmininkas O.Turčynovas, Saugumo ir gynybos tarybos vadovas A.Parubijus, prezidento P.Porošenkos rinkimų štabo vadovas V.Kovalčiukas, Rados nariai, O.Bodnaras, M.Ionova, R.Pavlenko ir kt. svarbūs centro-dešinės politikai – labai artimi TS-LKD partijos draugai.

Per pastaruosius metus su dauguma jų vykdėme nuolatines tarppartines konsultacijas. Pavyzdžiui, su valdančiųjų parlamentinių partijų VS „Batkivščina“, VS „Svoboda“ ir PP „Vitalijaus Kličko Udar“ lyderiais A.Jaceniuku, O. Tiahniboku ir V.Klyčko Kijeve, o vėliau savo partijos būstinėje Vilniuje, diskutavome apie Ukrainos ateitį jau daugiau nei prieš metus, kai Europos akys vis dar buvo nukreiptos į tuometinį Ukrainos prezidentą V.Janukovyčių, bergždžiai tikintis, kad šis pasirašys Asociacijos sutartį.

Ne mažiau šiltus tarppartinius ryšius esame užmezgę ir su visa šiandienine Moldovos vadovybe bei valdančiųjų Liberalų demokratų bei Liberalų reformistų partijų lyderiais.

Tąkart mums pavyko įtikinti savo partnerius, kad ES Asociacijos sutartis Ukrainai yra per daug reikšminga ir turi būti remiama besąlygiškai, nesvarbu, kas ją pasirašytų – kad ir tuometinis Ukrainos prezidentas V.Janukovyčius. Be to, kaip liudija TS-LKD partijos pasirašytos ir šiandien realizuojamos tarppartinės bendradarbiavimo sutartys su Baltarusijos Liaudies frontu, Baltarusijos Jungtine piliečių partija ir Baltarusijos krikščionimis demokratais, aktyvi partinė diplomatija įmanoma net tose valstybėse, kuriose demokratinių partijų balsą norima visiškai užtildyti.

Jei Rusijos propagandos mašina suveiks tinkamai, jau kitą kadenciją, vos tik politinė rinkimų švytuoklė pasisuks į kairę, šios praeitimi gyvenančios jėgos turės šansų pakreipti šalies kursą atgal.

Birželio 16-17 d. TS-LKD partijos pirmininko A.Kubiliaus ir šių eilučių autoriaus vizitas į Kijevą ir Kišiniovą buvo proga dar kartą sutvirtinti tarppartinius saitus ir pasidalinti Lietuvos reformų patirtimi su ideologiškai artimiausiais bendraminčiais.

Kaip tai svarbu – puikiai pamename patys. Kadaise tą pačią misiją, kokią šiandien Ukrainoje, Moldovoje atliekame mes, Lietuvoje vykdė švedai, britai, vokiečiai. Didžiosios Britanijos Konservatorių, Vokietijos Krikščionių demokratų, Švedijos Moderatų ir JAV Respublikonų partinė mentorystė padėjo Lietuvos konservatoriams ir Lietuvos krikščionims demokratams užaugti ir tapti stipria vakarietiška politine partija. O šiandien jau patys imamės panašaus vaidmens, nes nuo mūsų padrąsinimo ir pagalbos „užvedant ant kelio“ bendraminčius, priklauso partnerių Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje ir tikiu Baltarusijoje politiniai sprendimai bei šių politinių sistemų ateitis.

Tačiau su nusivylimu reikia pripažinti, kad minėtose šalyse vakarietiškas dialogas vyksta tik tarp centro-dešiniųjų jėgų. Šiose valstybėse lygiaverčių vakarietiškų alternatyvų politinėje kairėje apskritai nematyti, nes esamų kairiųjų partijų šūkiai čia atspindi ne socialdemokratijos idėjas, o nostalgiją sovietinei praeičiai ir norą grįžti po Rusijos sparnu. Jei Rusijos propagandos mašina suveiks tinkamai, jau kitą kadenciją, vos tik politinė rinkimų švytuoklė pasisuks į kairę, šios praeitimi gyvenančios jėgos turės šansų pakreipti šalies kursą atgal.

Galime sakyti, kad visa tai yra šių valstybių ir visuomenių vidaus reikalas, į kurį neturėtume kištis. Tačiau reikia pripažinti, kad tai problema, kurią lemia ir regioninių socialdemokratinių politinių jėgų partinės diplomatijos trūkumas. Deja, dėl šio trūkumo dalis atsakomybės tenka ir lietuviškoms kairiosioms partijoms, kurioms nerūpi, kaip jų politinės ideologijos kompromituojamos kaimynystėje.

Partinė diplomatija – ko tikimės iš socialdemokratų

Lietuvos socialdemokratai turi nedelsiant užmegzti ryšius ir atgaivinti partinę diplomatiją Rytų kaimynystės valstybėse, kad „atverstų“ jose veikiančias kairiąsias partijas į tikėjimą demokratija ir pamatinėmis Europos vertybėmis.

Tokių ketinimų, kad ir labai fragmentiškų ir atsargių, kadaise būta, kaip a.a. J.Karoso bandymas prisikviesti Moldovos komunistų lyderius į Lietuvą parodant, kad kairiųjų politinių pažiūrų suvokimas neprivalo būti toks radikalus.

Deja, pavieniai bandymai tęsinio neturėjo ir greitai buvo visiškai pamiršti. Šiandien, žvelgiant kad ir į aukštus tos pačios Komunistų partijos Moldovoje reitingus, Lietuvos socialdemokratai turėtų kaltinti patys save dėl neišnaudotų progų, priartinti kolegas prie vakarietiškos-europietiškos socialdemokratijos supratimo.

Partinė diplomatija – neatsiejama ir nepagrįstai nuvertinta sudėtinė Lietuvos užsienio politikos ir diplomatijos sritis. Daugeliu atvejų savo svarba ji viršija ir Seime dygstančias tarpparlamentines egzotines draugysčių grupes, kurių narių dalis skuba tapti už valstybės pinigus turistauti norinčiais parlamentarais. Galima svarstyti, kad jei bent dalis draugystės grupių komandiruotėms skiriamų lėšų būtų perskirstyta partinės diplomatijos iniciatyvoms, Lietuvos diplomatijos įtaka Rytų kaimynystėje žymiai sustiprėtų.

Galima svarstyti, kad jei bent dalis draugystės grupių komandiruotėms skiriamų lėšų būtų perskirstyta partinės diplomatijos iniciatyvoms, Lietuvos diplomatijos įtaka Rytų kaimynystėje žymiai sustiprėtų.

Kita vertus, esminė problema – ne pinigai. Pavyzdžiui, mums neprireikė nei vieno lito, kad TS-LKD partijos iniciatyva Vilniuje prieš kelis mėnesius užgimtų tarptautinis tinklas „Europe Goes East“ (EGE), telkiantis ES Rytų politikas remiančias centro-dešiniųjų pažiūrų politines partijas visoje Europoje.

Šiandien tinklo narių skaičius auga geometrine progresija ir tai tampa svarus Lietuvos užsienio politikos instrumentas.

Kada panašų tinklą kairiajame flange pradės burti socialdemokratai?

Galbūt tada, kai patys atsinaujins ir taps vakarietiška partija, suvokianti partinės diplomatijos reikšmę ir neleidžianti giminiškoms partijoms Rytų kaimynystėje kompromituoti kairiųjų pažiūrų.

Audronius Ažubalis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, Šešėlinės Vyriausybės užsienio reikalų ministras

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min