Beje, ši siena dažnai yra tik dar aukštesnės sienos išraiška. Tai išoriniai pasiekimai, tam tikra kaukė, po kuria pasislepiame, kai nenorime, kad artimi žmonės žinotų, kas vyksta mūsų gyvenime.
Šias slėpynes ypač skatina šiuolaikinė kultūra, sukūrusi tam tikrą sėkmingo žmogaus idealą. Juk dabartinis pasaulis tiesiog perpildytas sėkmingo ir trokštamo gyvenimo vaizdais. Ir nors skatinamos savybės savaime nėra blogos – komunikabilumas, atsakomybė, veržlumas, verslumas ir panašiai, tačiau, kita vertus, mes neretai pradedame bijoti savo nesėkmingumo ir jį slėpti. Dažniausiai ne tik nuo artimų žmonių, bet ir nuo savęs.
Aplinka mus tarsi įtikina, kad didžiausias gėris, kurį galime padovanoti kitiems – tai mūsų išorinė sėkmė.
Ir čia iškyla rimta problema – mums darosi sunku priimti patiems save. Pradedame galvoti, jog jei būsime tokie, kokie esame, tapsime nemylimi. Aplinka mus tarsi įtikina, kad didžiausias gėris, kurį galime padovanoti kitiems – tai mūsų išorinė sėkmė.
Tačiau realybė yra visai priešinga. Paradoksalu, tačiau mūsų silpnybės gali tapti pačiomis gražiausiomis dovanomis kitiems. Kodėl? Pirmiausia, jei mokėsime su artimais žmonėmis kalbėtis apie savo baimes, nerimą, patiriamus iššūkius ir nesėkmes, jie taip pat taps atviresni ir išmoks mažiau bijoti savęs.
Be to, atvirumas moko tiek mus, tiek ir kitus priimti savo netobulumą. O šito priėmimas yra pagrindinė sąlyga, jei norime keistis. Antra, mes, žmonės, turime labai daug bendro – mūsų esminiai poreikiai ir nesėkmės dažnai sutampa. Todėl didesnis atvirumas su artimais žmonėmis, o ypač šeimoje, gali tapti išlaisvinančia patirtimi.
Tai ypač padeda nepersismelkti nuolatiniu skubėjimu ir sėkmingumo kaukės nejučia nepaversti savo gyvenimo tikslu. Šeima gali būti ta oaze, kur esu toks, koks esu ir dėl to mane gerbia ir myli. Jei šią atmosferą sukurti pavyksta, tuomet geriau sekasi tiek darbe, tiek ir visose kitose gyvenimo srityse. Nes jei sugebu priimti save, galiu per daug nebijoti nesėkmių, kaip bijočiau, jei nuolatos skatinčiau save atitikti aukštus sėkmės keliamus standartus. Paradoksalu, bet nekreipdamas į juos itin daug dėmesio daug dažniau juos atitinku.
Todėl artėjant Kalėdoms atvirumas gali tapti didžiausia dovana šeimoje. Tuomet tos dovanos, kurias kasmet dovanojame, taps stipraus tarpusavio ryšio išraiška, o ne brangių daiktų krūva, kuria kompensuojame kasdienį meilės trūkumą. Galiausiai, savęs dovanojimas – esminė žmogaus savybė ir laimės sąlyga. Jei ją ugdome, mums vis rečiau reikia prisidengti dirbtiniu sėkmingumu ar kitais išoriniais laimės pakaitalais.
Augustas Kalinauskas yra „Šeimos instituto“ bendradarbis, Europos skautas, kultūros žurnalo jaunimui „Fortkė“ redaktorius
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite čia
