Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aušrinė Armonaitė: Liberali, o ne socialdemokratinė politika sukūrė gerovę Švedijoje

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Aušrinė Armonaitė Žodžių junginys „gerovės valstybė“ dabar Lietuvoje skamba dažniau nei „Tėve mūsų“. Politikai ir akademikai Švedijos gerovės modelį dažnai nurodo, kaip sektiną pavyzdį mums, gyvenantiems Skandinavijos kaimynystėje. Šiame rašinyje pamėginau atskleisti, kaip Švedija susikūrė gerovę ir ko tiksliai iš Švedijos politinės ir ekonominės raidos mes turėtume pasimokyti.

Apskritai gerovės valstybė – tai tam tikra valstybės koncepcija, bylojanti apie stiprų valstybės vaidmenį ekonominiame ir socialiniame šalies gyvenime. Jis pasireiškia turto perskirstymu, valstybei surenkant daugiau mokesčių bei paskirstant daugiau socialinių gėrybių piliečiams.

Dėl didelio valstybės kišimosi dešinieji liberalai, kuriems atstovauju, gerovės valstybės koncepciją linkę vertinti atsargiai. Mes akcentuojame gerovę, kuri yra sukuriama remiantis laisva ekonomika ir nedideliu valstybiniu reguliavimu. Būtent taip gerovė buvo sukurta Švedijoje. Deja, daugelis kalbančių apie gerovės valstybės kūrimą šioje šalyje to nežino arba tai yra pamiršę.

Švedijos klestėjimas – dešiniojo liberalizmo pasiekimas

Švedų rašytojo ir istoriko Johano Norbergo teigimu, 1840-1865 m. Švedijoje įvyko taiki liberalizmo revoliucija. Tuo metu susidariusi politinė situacija bei kai kurių veikėjų lyderystė leido Švedijai priimti svarbius ekonominę laisvę įtvirtinančius įstatymus. Jie ilgainiui paklojo pamatą tolesnei šalies pažangai.

Mes akcentuojame gerovę, kuri yra sukuriama remiantis laisva ekonomika ir nedideliu valstybiniu reguliavimu. Būtent taip gerovė buvo sukurta Švedijoje.

Šalyje suklestėjo medienos ir geležies pramonė, buvo pasirašytos laisvos prekybos sutartys su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, panaikinti migracijos barjerai, liberalizuoti darbo santykiai. Atviros sienos ir maži mokesčiai skatino švedus atsiduoti versliam kūrybingumui ir investuoti į produktyvesnę techniką.

Švedai tikėjo savo individualiomis jėgomis ir būrėsi į bendruomenes: šeimos savarankiškai organizavo švietimą, suklestėjo savanoriški darbuotojų ligos, nedarbo ir pensijų fondai. Skleidėsi individualus atsakomybės jausmas pasirūpinti savimi ir kitais.

Liberalai laisvės principų siekė ne tik ekonomikoje – šalyje buvo išplėstos spaudos ir religijos laisvės, moterims suteikta teisė turėti ir paveldėti turtą, gauti išsilavinimą ir daryti karjerą. Be to, įgyvendintos sisteminės reformos, susijusios su korupcijos mažinimu ir platesne demokratija.

1850-1950 m. laikotarpiu Švedijoje pajamos, tenkančios vienam gyventojui, išaugo aštuonis kartus, o gyventojų skaičius padvigubėjo (nors nemažai švedų atsivėrus sienoms emigravo į kitus kraštus). Iš atokaus ir neturtingo krašto Švedija tapo viena turtingiausių valstybių pasaulyje, čia pradėjo klestėti laisva visuomenė – tiek ekonomine, tiek socialine prasme.

„Nebeliko partijų. Šiandien visi yra liberalai“

Liberaliai mąstantieji pradėjo dominuoti ir politiniame, ir visuomeniniame šalies gyvenime. Dešinieji liberalai pasklido po įvairias politines partijas, čia ilgainiui nebeliko vieningos liberalios politinės jėgos, kuri, kaip kadaise, būtų dirbusi dėl vieno bendro tikslo.

Kartą Švedijos parlamente nuskambėjo frazė: „Now there are no parties. Everybody is a liberal nowadays“ (liet. Nebeliko partijų. Šiandien visi yra liberalai). Tai simboliškai įkūnijo Švedijos raidą iki pat 1950-ųjų ar net 1970-ųjų.

Iš tikrųjų, nors Švedijos socialdemokratai į valdžią atėjo jau 1932-aisiais, jiems imponavo liberali ekonominė darbotvarkė – juk jos produktyvumas galėjo finansuoti socialdemokratų suplanuotas valstybines programas. Realiai kapitalistinis modelis šalyje dominavo apie šimtą metų – 1870-1970 m.

Nors Švedijos socialdemokratai į valdžią atėjo jau 1932-aisiais, jiems imponavo liberali ekonominė darbotvarkė – juk jos produktyvumas galėjo finansuoti socialdemokratų suplanuotas valstybines programas.

Vis dėlto kairioji politika padarė savo: valstybės reguliavimas šalyje ilgainiui pradėjo dominuoti ir 1970-1990 m. Švedija tapo stambaus valstybės aparato, didelių mokesčių ir nerangios darbo jėgos įsikūnijimu. Tai valstybę galiausiai privedė prie ekonominės krizės 1990-aisias.

Šiuolaikinė Švedija ir kapitalistinė gerovės valstybė

„Kapitalistinė gerovės valstybė“ – išties skamba prieštaringai. Vis dėlto būtent taip ekonomistai šiandien apibūdina Švediją. Sužinojusi, kiek kainuoja nerangus gerovės valstybės aparatas, tiek 1990-aisiais, tiek 2000-aisiais Švedija vėl turėjo liberalizuoti savo ekonomiką, tiesa, ne taip radikaliai.

Šalyje pasireiškė platesnė privatizacija, įgyvendinta krepšelių sistema bendrajame lavinime, sumažintas finansavimas beveik visoms gerovės priemonėms, reformuota pensijų sistema, įsileista daugiau privačios iniciatyvos sveikatos sektoriuje, atsisakyta paveldėjimo ir dovanojimo mokesčių, daugiau dėmesio skiriama smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai.

Nuo 1990-ųjų Švediją valdė tiek kairieji, tiek ir dešinieji. Tačiau visi jie laikėsi labiau pragmatinės nei ideologinės politikos. Socialdemokratai aklai nesubsidijavo gerovės valstybės matydami, kad šalis pradeda stagnuoti. Savo ruožtu centro dešinieji nebuvo pakankamai ryžtingi, karpant socialines išmokas, reformuojant darbo santykius ir kitas sritis, kur šalis vis dar patiria stagnaciją.

Kaip sukurti gerovę Lietuvoje? Gerovę kurianti atsakomybė

Svarstydami Švedijos sėkmės istoriją, žinoma, turime pripažinti, kad jai pasisekė – didžiųjų karų metais jai pavyko gyventi taikoje.

Vis dėlto lygiuodamiesi į Švediją pirmiausiai turime suprasti patį svarbiausią dalyką – liberali, bet ne socialdemokratinė politika šią šalį padarė turtingą. Kitaip tariant, dideli mokesčiai ir didelės socialinės išmokos, nerangūs darbo santykiai ir apskritai didelis valstybės aparatas nėra tai, ko Lietuvai šiandien reikia.

Lygiuodamiesi į Švediją pirmiausiai turime suprasti patį svarbiausią dalyką – liberali, bet ne socialdemokratinė politika šią šalį padarė turtingą.

Lietuvos gyventojai, visai kaip kadaise mūsų kaimynai švedai, pirmiausiai turi turėti pakankamai erdvės dirbti ir užsidirbti.

Jie turi turėti galimybę pasirinkti paslaugų teikėją – nesvarbu, ar kalbame apie sveikatos, draudimo, pensijų ar švietimo sritį.

Lietuvoje valstybė turi išlipti iš asmeninio žmonių gyvenimo, tik tokiu būdu liks pakankamai erdvės individualiai iniciatyvai, bendruomenių stiprėjimui ir atsakomybės skleidimuisi. Ten, kur valstybė viskuo pasirūpina, iš tikrųjų niekas nesirūpina niekuo.

Čia ir atsiskleidžia visas laisvės ir atsakomybės grožis: kai turime daugiau laisvės, susidaro terpė individualiai atsakomybei. Žinoma, mes bijome, kad individai atsakomybės taip ir neparodys. Dėl šios priežasties daug kas palaiko valstybines programas. Vis dėlto, kaip teisingai rašė F.von Hayekas – moralė ir moralinės vertybės išauga tik laisvės aplinkoje ir tik laisvės sąlygomis, o laisvoje visuomenėje tikima individualia atsakomybe.

Švedijos pavyzdys rodo, kad turime nebijoti laisvės, turime nebijoti reformų. Kaip bebūtų, Švedija reformų griebdavosi tik tada, kai ją prispausdavo krizės ar išorės sukrėtimai. Tai pamoka mums reformuotis greičiau ir nelaukti akimirkų, kai jau nebeturėsime kur trauktis. Nebijokime laisvės, nebijokime atsakomybės, tada ir gyvensime, kaip Švedijoje.

Šiame rašinyje remtasi Švedijos „Ratio“ tyrimų instituto duomenimis bei Johano Norbergo esė „How Laissez-Faire Made Sweden Rich“.

Aušrinė Armonaitė yra Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narė

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min