Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Darius Orla: Karteliai privalės atlyginti žalą net ir tiems, kurie iš jų nepirko prekių ir paslaugų

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Darius Orla Naujoji Europos Parlamento ir Tarybos direktyva „Dėl tam tikrų nacionalinės teisės taisyklių, taikomų bylose dėl žalos, padarytos valstybių narių ar Europos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimu, atlyginimo“ (paprastai vadinama Konkurencijos teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo direktyva) neabejotinai padidino teisės reikalauti žalos atlyginimo įgyvendinimo realumą.

Ne mažiau reikšmingą vaidmenį formuojant bendrą Europos Sąjungos politiką konkurencijos taisyklių pažeidimo prevencijos srityje vaidina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Vienas ryškiausiu to pavyzdžiu yra vos prieš kelias dienas, t. y. birželio 5 dieną, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau trumpai – ESTT) priimtas sprendimas byloje Nr. C‑557/12.

Bylos fabula

Liftų ir eskalatorių įrengimo ir priežiūros rinkoje veikusios garsios bendrovės Kone AG, Otis GmbH, Schindler Aufzüge und Fahrtreppen GmbH, Schindler Liegenschaftsverwaltung GmbH ir ThyssenKrupp Aufzüge GmbH sudarė ir daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių nuo aštuoniasdešimtųjų plačiai taikė kartelį, kuriuo buvo siekiama pasidalyti liftų ir eskalatorių rinką.

Konkrečiai karteliu buvo siekta vienai iš bendrovių, vadinamai privilegijuotai įmonei, užtikrinti didesnę kainą nei ta, kurią ji būtų galėjusi taikyti įprastomis konkurencijos sąlygomis. Tokiu būdu buvo iškraipyta konkurencija ir, pirmiausia, kainų pokyčiai, atsirandantys įprastomis konkurencijos sąlygomis.

Karteliu buvo siekta vienai iš bendrovių, vadinamai privilegijuotai įmonei, užtikrinti didesnę kainą nei ta, kurią ji būtų galėjusi taikyti įprastomis konkurencijos sąlygomis.

Už šį kartelį Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose Europos Komisija 2007-02-21 bendrovėms Kone AG, Otis GmbH, Schindler Aufzüge und Fahrtreppen GmbH ir Schindler Liegenschaftsverwaltung GmbH skyrė net 992 mln. EUR baudą.

Po Europos Komisijos bendrovėms skirtos baudos tyrimas buvo pradėtas ir Austrijoje, kur taip pat buvo nustatytas pažeidimas ir kartelyje dalyvavusioms bendrovėms buvo skirta bauda.

Po Austrijos konkurencijos institucijos nustatyto konkurencijos pažeidimo netrukus kartelio dalyviams buvo pateiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo. Austrijos bendrovė ÖBB Infrastruktur AG kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti kartelio dalyvius atlyginti daugiau nei 1,8 mln. EUR dydžio žalą.

Kiek toli siekia kartelio sukeliami neigiami padariniai?

Bylos ypatybė buvo ta, kad bendrovė žalą patyrė ne dėl kartelio dalyviui sumokėtos didesnės prekių ar paslaugų kainos, o dėl to, jog už liftų ir eskalatorių įrengimą ir priežiūrą didesnė kaina buvo sumokėta kartelyje net nedalyvavusioms įmonėms.

Žala atsirado dėl to, kad kitos įmonės – nors ir nedalyvavo kartelyje – pasinaudojusios kartelio egzistavimu, pakėlė ir savo kainas. Toks padidintų „apsauginių kainų“ nustatymas, siekiant išlikti rinkoje kartu su kartelį sudariusiais konkurentais, teisininkų dar vaizdžiai vadinamas „skėčio kainų“ (angl. „umbrella pricing“) efektu.

Pagal Austrijos teisę – taip yra ir Lietuvoje – žalos atlyginimo prašantis asmuo turi įrodyti pakankamą priežastinį ryšį tarp jo patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų.

Pagal šią taisyklę pažeidėjas atsako už pasekmes, kurias galėjo numatyti kaip neteisėtos veiklos rezultatą, tačiau neatsako už netikėtas, netipines pasekmes. Atitinkamai, reikalaujant žalos atlyginimo iš kartelio dalyvių, turi būti įrodytas priežastinis ryšys tarp kartelio dalyvių neteisėtų veiksmų, šiuo atveju neteisėto antkainio nustatymo, ir patirtos žalos (pavyzdžiui, didesnės kainos sumokėjimo).

Taikant šią praktiką, kartelio dalyviai privalo atlyginti žalą dėl savo tiek tiesioginiams pirkėjams taikytų neteisėtų antkainių, tiek ir galutinių pirkėjų sumokėtos didesnės kainos, jeigu būtent jiems buvo perkeltas neteisėtas antkainis (pavyzdžiui, jeigu kartelio dalyviai didesnė kainą nustato perpardavėjui, o šis didesnę kainą perkelia galutiniam vartotojui, kartelis atsako ir prieš pastaruosius).

Kartelio dalyviai privalo atlyginti žalą dėl savo tiek tiesioginiams pirkėjams taikytų neteisėtų antkainių, tiek ir galutinių pirkėjų sumokėtos didesnės kainos, jeigu būtent jiems buvo perkeltas neteisėtas antkainis.

Tačiau kaip turi būti vertinama didesnė kaina, kuri buvo sumokėta ne kartelio dalyvio?

Ar šis antkainis gali būti laikomas kartelio narių neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl gali būti iš jų priteistas?

Juk tokia kaina kito rinkoje veikusio subjekto buvo nustatyta ne neteisėtai, t. y. net nedalyvaujant kartelyje, o tiesiog reaguojant į rinkos pasikeitimus.

Dar daugiau, didesnę kainą nustatęs subjektas gali net nežinoti apie egzistuojantį kartelį.

Pagaliau, įtaką konkrečiam kainos dydžiui daro labai įvairūs veiksniai, kurie gali neturėti nieko bendra su karteliu. Būtent šie klausimai ir buvo Austrijos Aukščiausiojo Teismo užduoti ESTT.

Svarbiausia – veiksmingas laisvos konkurencijos užtikrinimas

ESTT suformulavo taisyklę, kad žala dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo laikoma ne tik pažeidėjui, šiuo atveju kartelio dalyviams, tiesiogiai sumokėta didesnė kaina (antkainis), tačiau ir bet kokiam kitam subjektui, kuris net ir nedalyvavo kartelyje, sumokėta didesnė kaina, kai toks antkainis yra nulemtas kartelio veiksmų ir kartelyje nedalyvavusio subjekto reakcijos į kartelį, t. y. apsauginės kainos efekto.

ESTT pozicija – naujosios Konkurencijos teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo direktyvos šviesoje – visiškai nestebina.

Teismas nurodė, kad rinkos kaina yra vienas iš pagrindinių veiksnių, į kuriuos atsižvelgia įmonė nustatydama kainą, už kurią ji parduoda prekes ar teikia paslaugas. Jei karteliui pavyksta išlaikyti dirbtinai dideles kainas tam tikroms prekėms ir jei yra įvykdytos tam tikros rinkos sąlygos, pirmiausia susijusios su prekės pobūdžiu ar rinkos, kurią apima kartelis, dydžiu, negalima atmesti galimybės, kad šiam karteliui nepriklausanti įmonė konkurentė nuspręs nustatyti didesnę kainą nei ta, kurią ji būtų pasirinkusi įprastomis konkurencijos sąlygomis, t. y. nesant tokio kartelio.

Tokiomis aplinkybėmis, net jei kainos nustatymas turi būti laikomas visiškai savarankišku sprendimu, priimtu kartelyje nedalyvaujančios įmonės, vis dėlto reikia konstatuoti, kad šis sprendimas galėjo būti priimtas atsižvelgiant į rinkos kainą, kuri dėl šio kartelio buvo iškraipyta ir todėl prieštaravo konkurencijos taisyklėms.

Todėl ESTT reziumavo, kad tai, jog karteliui nepriklausančios, tačiau naudos iš ekonominių sąlygų, susijusių su apsaugine kaina, gavusios įmonės klientas patiria žalą dėl didesnės kainos nei ta, kurią jis būtų sumokėjęs nesant šio kartelio, yra vienas iš galimų tokio kartelio padarinių, apie kurį negali nežinoti šio kartelio nariai.

Priešingas požiūris, ESTT teigimu, prieštarautų siekiui efektyviai užtikrinti veiksmingą ir neiškreiptą konkurenciją Europos Sąjungos vidaus rinkoje, ir kainas, nustatytas laisvos konkurencijos sąlygomis.

Sprendimo įtaka ateičiai

Mūsų nuomone, minimas ESTT sprendimas turėtų vaidinti ypač reikšmingą vaidmenį, viena vertus, ūkio subjektams svarstant galimybę sudaryti kartelinį susitarimą, kita vertus, net ir netiesiogiai nuo kartelio nukentėjusiems asmenims apsisprendžiant dėl kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo.

Iki šiol kartelyje dalyvavusių subjektų atsakomybė buvo siejama su būtent jų į rinką tiekiamų prekių ar paslaugų kainos padidinimu. Kitaip tariant, atsakomybės dydis ir jos ribos buvo siejamos su neteisėtu kartelio dalyvių į rinką tiekiamų prekių ir paslaugų antkainiu.

Tuo tarpu po ESTT sprendimo atsakomybės dydis ir jos ribos reikšmingai išsiplėtė, todėl kartelis gali būti pripažįstamas atsakingu ir už kartelyje nedalyvavusių subjektų padidintas kainas.

Po ESTT sprendimo atsakomybės dydis ir jos ribos reikšmingai išsiplėtė, todėl kartelis gali būti pripažįstamas atsakingu ir už kartelyje nedalyvavusių subjektų padidintas kainas.

Kartu tokia naujausia ESTT praktika kelia intriguojantį klausimą, kokią įtaką sprendimas turės neseniai nuskambėjusiame tarpbankinių palūkanų – Libor ir Euribor – skandale, kai Europos Komisijos nustatė aštuonių didžiausių Europos bankų neleidžiamą susitarimą išvestinių finansinių priemonių rinkoje, dėl kurio bankams buvo skirta 1,7 milijardo EUR bauda?

Ar sprendimas leidžia teigti, kad net ir ne šių bankų tiesioginiai klientai gali kreiptis į teismą dėl, pavyzdžiui, per didelių būsto paskolos palūkanų, apskaičiuotų Euribor pagrindu, sumokėjimo?

Darius Orla yra advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Solutions Lietuva“ advokato padėjėjas. Komentaras parengtas drauge su advokate Rasa Zaščiurinskaite

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min