Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Edmundas Rusinas: Kas gali užtikrinti turistų ir rinkos dalyvių apsaugą

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Advokatas Edmundas Rusinas Prieš dvi savaites apie savo nemokumą ir stabdomą veiklą paskelbė dar vienas kelionių organizatorius. Šiemet tai jau ketvirta bendrovė, kuri paskelbė bankrotą ir likimo valiai paliko daugybę poilsiautojų, kurie savo atostogas nusprendė patikėti pigių kelionių operatoriams. Ūkio ministerija ir Vyriausybė prakalbo apie Turizmo įstatymo pakeitimą bei papildomą vartotojų, bei rinkos dalyvių teisių apsaugą. Tačiau ar veikiančio įstatymo pakeitimai yra reikalingi ir kokie jie turėtų būti, siekiant optimaliai ir efektyviai išspręsti esamas problemas?

Padidintas garantinis tarifas problemos neišspręs

Didžiausia problema, su kuria susiduria vartotojai turizmo srityje, yra kelionių organizatoriaus turimo draudimo ar garantijos nepakankamumas įvykus įmonės nemokumui ar kitam draudiminiam įvykiui.

Kaip parodė naujausi įvykiai, įvykus kelionių organizatoriaus nemokumui, didžioji turimo draudimo ar garantijos pinigų suma yra skiriama poilsiautojų parvežimui iš užsienio, o tie, kurie būna nusipirkę kelionių paketus ir dar nėra išvažiavę į kelionę, dažniausiai atgauna tik po keliolika procentų išleistų pinigų.

Viena esminių priežasčių, kodėl taip yra, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma, kuriai privalo būti apsidraudęs kiekvienas kelionių organizatorius, apskaičiuojama pagal netinkamai parinktą modelį.

Prievolių įvykdymo užtikrinimo suma, kuriai privalo būti apsidraudęs kiekvienas kelionių organizatorius, apskaičiuojama pagal netinkamai parinktą modelį.

Šiuo metu galiojančioje Turizmo įstatymo redakcijoje yra nurodyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma yra apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus įplaukas už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis.

Taip pat ji yra apskaičiuota pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas.

Tačiau nėra nustatytas joks įplaukų santykis su prisiimtais įsipareigojimais, t. y. su sudarytomis turizmo paslaugų teikimo sutartimis. Praktika parodė, kad nesant tokio modelio, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma, nepriklausomai nuo procentinio tarifo dydžio, nėra pakankama.

Pastarasis kelionių organizatoriaus nemokumas parodė, kad nors prievolių įvykdymo užtikrinimo suma buvo 700 000 Lt, kelionių buvo parduota keletą kartų daugiau. Todėl net pakeitus šiuo metu Turizmo įstatyme nustatytą 7 procentų tarifą iki 8 ar 9 procentų, problemos sprendimui tai neturėtų jokios įtakos, kadangi turimas draudimas ar garantija nėra susijęs su kelionių organizatoriaus prisiimamais įsipareigojimais.

Parduodamų kelionių suma negali viršyti turimos garantijos sumos

Jeigu būtų nustatyta, kad kelionių organizatoriaus įsipareigojimai negali būti didesni nei jo turima garantija, problema galėtų būti išspręsta. Kol nėra tokio modelio, tol įvykus kelionių organizatoriaus nemokumui dažniausiai nukentės didesnė dauguma turistų.

Galima paaiškinti paprastai, jeigu, pavyzdžiui, kelionių organizatoriaus garantija – milijonas litų, šiuo metu galiojantis Turizmo įstatymas nedraudžia jam parduoti kelionės paketų nors ir už tris milijonus litų.

Tačiau įvykus draudiminiam įvykiui – kelionių organizatoriaus nemokumui, geriausiu atveju bus apsaugota tik trečdalis keliones įsigijusių turistų išlaidų. Todėl racionaliausias sprendimas būtų nustatyti, kad kelionių organizatoriaus įsipareigojimai negali viršyti turimo draudimo ar garantijos, o juos viršijus, kelionių organizatorius per nustatytą terminą privalo įsigyti papildomą draudimą ar garantiją.

Pavyzdžiui, kelionių organizatorius yra pardavęs ateityje įvyksiančių kelionių už milijoną litų, o jo turima garantija taip pat lygi milijonui litų. Tokiu atveju turėtų būti draudžiama pardavinėti keliones toliau, jei per nustatytą terminą nebus padidinamas draudimas ar garantija. Kol nebus tokio mechanizmo, vartotojų interesai ir teisės nebus užtikrintos.

Racionaliausias sprendimas būtų nustatyti, kad kelionių organizatoriaus įsipareigojimai negali viršyti turimo draudimo ar garantijos, o juos viršijus, kelionių organizatorius per nustatytą terminą privalo įsigyti papildomą draudimą ar garantiją.

Šiandieninis garantijos dydis, kuris yra 7 procentai nuo praėjusių ketvirčių apyvartos, turėtų likti, tačiau papildomai įvedant įplaukų ir turimos garantijos santykio mechanizmą. Tada būtų tam tikras saugiklis turistams, kad nukentėję jie atgaus bent jau didžiąją dalį turėtų išlaidų.

Garantiniai fondai ir draudimo didinimas – ne išeitis

Nurodytų problemų negali išspręsti garantinio fondo atsiradimas. Buvo siūlymas kurti garantinį fondą, kad kiekvienas kelionių organizatorius, be to, kad draudžiasi prievolių vykdymo užtikrinimo draudimu, dar turėtų mokėti papildomą sumą į garantinį fondą.

Natūralu, kad papildomas išlaidas, skirtas garantiniam fondui, kelionių organizatorius perkels turistams, dėl ko turizmo paslaugos neišvengiamai brangtų. Antra, pats garantinis fondas neatlieka jokio prevencinio vaidmens galimo nemokumo atžvilgiu, kadangi jo paskirtis, – išimtinai mokėjimo, bet ne turistų teisių apsaugos.

Trečia, garantinis fondas nepajėgus išspręsti galimų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo atsiradusių nuostolių atlyginimo klausimo, kadangi pradėjus rinkti lėšas ir, pavyzdžiui, po mėnesio įvykus kurio nors kelionių organizatoriaus nemokumui, visos sukauptos lėšos būtų išleistos turistų patirtiems nuostoliams atlyginti

Kokią funkciją atliktų šis fondas, jei neužilgo įvyktų dar vienas nemokumo atvejis, – jokios, kadangi fondas būtų tuščias, nes nespėtų generuoti ir sukaupti lėšų. Vadinasi, problema vėl nebūtų išspresta ir reikėtų galvoti kažką iš naujo.

Kaip rodo pasaulinė praktika, tokie fondai nepasiteisina, nes skatina nebaudžiamumą. Į rinką atėjęs naujas nesąžiningų tikslų turintis subjektas leistų sau manyti, kad galima nepamatuotai rizikuoti, kadangi žino, jog jam pardavus būsimas keliones, kurios nėra padengtos turimu draudimu ar garantija, yra garantinis fondas, kuris atlygins turistams jų nuostolius ir išspręs jo sukeltas problemas. Tai skatintų verslo subjektus elgtis neatsakingai ir nepamatuotai.

Atsiradus garantiniam fondui ir nekeičiant turimo draudimo ar garantijos apskaičiavimo modelio, jį siejant su prisiimtų įsipareigojimų santykiu, ši sistema neturėtų jokio efektyvumo. Efektyvumas turėtų būti siejamas su įsipareigojimų ir turimo draudimo ar garantijos santykiu, o įmokų didinimas situacijos nepakeis. Padidinus įmoką, tarkim, nuo 7 iki 10 procentų, jokio laukiamo teigiamo efekto nebūtų, nes neribojamas kelionių pardavimas į priekį.

Grupiniai portalai privalo turėti atsakomybę

Vis dažniau susiduriama su atvejais, kai rinkoje veikiantys kelionių organizatoriai pradeda platinti nebrangias keliones per grupinio apsipirkimo portalus. Naujausi įvykiai parodė, kad per šiuos subjektus buvo parduota labai daug kelionių, surinkti pinigai iš vartotojų, nors pats grupinio apsipirkimo portalas kelionių pardavimo agento statuso neturi.

Kadangi grupiniai portalai veikia kaip tarpininkas, būtų racionalu, teisėta ir pagrįsta, kad šie subjektai, norintys platinti kelionių paketus, turėtų kelionių pardavimo agentų statusą.

Kadangi grupiniai portalai veikia kaip tarpininkas, būtų racionalu, teisėta ir pagrįsta, kad šie subjektai, norintys platinti kelionių paketus, turėtų kelionių pardavimo agentų statusą.

Tai būtų tam tikras saugiklis vartotojams, kadangi kelionių pardavimo agentui yra keliami atitinkami reikalavimai. Jis turi būti apsidraudęs profesinės atsakomybės draudimu, teisės aktais numatyta jo atsakomybė už netinkamai suteiktą informavimo paslaugą.

Taisytina ir tai, kad nuo š. m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Turizmo įstatymo redakcijoje panaikintos kelionių agentūros ir įvestas kelionių pardavimo agento statusas. Neliko ne tik kelionių agentūrų, bet kelionių pardavimo agentams nebėra reikalingi pažymėjimai, todėl kelionių pardavėjai nėra prižiūrimi ir kontroliuojami Valstybinio turizmo departamento.

Tokia praktika nėra sektina, kadangi, kaip rodo turizmo rinkos įvykiai, keliones parduodantys subjektai turėtų būti kontroliuojami, juolab, kad Turizmo įstatyme įtvirtinta ir kelionių pardavimo agentų atsakomybė netinkamai suteiktos informavimo paslaugos atveju. Dabar, kas tik nori, tas gali tapti kelionių pardavimo agentais, nes nereikia jokių pažymėjimų ir tai gali daryti tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys.

Edmundas Rusinas yra advokatų kontoros „ADER“ advokatas

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min