Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Egidijus Vareikis: Mitas apie Jėzų Kristų žiniasklaidos savireguliacijoje?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Egidijus Vareikis Viešojoje erdvėje įsiliepsnojo nauja polemika apie tai, kas gali ir turi spręsti apie žurnalistų etiką. Žibalo į diskusijų ugnį įpylė visuomenės informavimo įstatymo pataisos projektas.

Priminsiu, kad specialiai sudaryta darbo grupė nusprendė pertvarkyti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją (LŽLEK) į Visuomenės informavimo etikos asociaciją, kurią sudarytų Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Interneto žiniasklaidos asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija.

Sąrašas vertas dėmesio, tad pateikiau jį pilną. Ankstesnėje LŽLEK buvo dar ir kitų organizacijų, pvz., psichiatrų, teisininkų, žmogaus teisių ekspertų bei Lietuvos Vyskupų Konferencijos, atstovų. Jų turėjo nebelikti, mat nauja struktūra turėtų rūpintis ne etikos puoselėjimu (nors pavadinimas yra apie tai), o veikiau jos keistai suprantama... savireguliacija.

Mano kukliu pastebėjimu, etikos normas tuomet turėtų nustatyti savotiškas vertybių turgus, reguliuojantis save kaip laisvoji rinka – etiška tai, kas turi paklausą... Bet ne apie tai kalba.

Vienas iš konservatorių lyderių Jurgis Razma, matyt, supratęs abejotiną savireguliuojančios etikos vertę, pateikė pasiūlymą palikti komisijos sudėtyje Lietuvos Vyskupų konferencijos atstovą, ir būtent šis pasiūlymas sukėlė tam tikrose sferose nepasitenkinimo bangą. Bažnyčia, kuri iki šiol visai nekliuvo, tapo lyg ir didžiausiu žurnalistų savireguliacijos proceso trukdžiu.

Retai kada galima išgirsti pasipiktinimus, kad Bažnyčios dalyvavimas gali kažkaip pakenkti etikai, bet šį kartą, atrodo, taip yra.

Ir ko tik neprišnekėta šia tema. Retai kada galima išgirsti pasipiktinimus, kad Bažnyčios dalyvavimas gali kažkaip pakenkti etikai, bet šį kartą, atrodo, taip yra. Atsirado net „specialistų“, perspėjančių, kad tai kvepia Konstitucijos pažeidimais... Teisingas ar neteisingas žurnalistų ir leidėjų „teritorijos“ gynimas virto netgi ateistinio plepėjimo karnavalu – kas ką moka pasakyti blogo prieš Bažnyčią...

Įdomu, kokiais argumentais grindžiamas nenoras matyti kokį nors kunigą etikos reikaluose? Gausybę pasisakymų galima sugrupuoti į kelis tipiškus paketus – kelis tipiškus mitus, – kuriais bandoma paaiškinti, kaip blogai, kad Lietuvoje yra tokia tikėjimo bendrija, vadinama Bažnyčia.

Pradėsiu nuo mito apie baisią cenzūrą. Cenzūros, aišku, nenorime. Žiniasklaidos laisvė yra gerbtina vertybė ir bet koks cenzorius mūsų laikais yra blogietis jau pagal apibrėžimą. Nieko nuostabaus, kad cenzoriaus etiketę norima prikabinti Lietuvos Vyskupų konferencijos atstovams. Neva, juk aišku, kad ten, kur kunigas, ten ir baisi cenzūra, draudimai, prakeiksmai ir deginimai laužo liepsnose.

Atrodo, kad peršantieji cenzūrą gyvena tikrai ne XXI amžiuje, o gal dar tebeskaito sovietines ateistines brošiūras apie tai, kaip kunigai kovojo prieš mokslą ir tiesą viduramžiais. Šiandien ir gimnazistas žino, kad kunigai ir vienuoliai mokslą kūrė, o ne griovė, bet ateistiniam vajui pagrįsti sena sovietinė retorika, kaip regis, tinka.

Mokslininkus ir profesorius gerbiu, tačiau turiu pasakyti, kad Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Vytautas Mizaras vis tik klysta, teigdamas, kad valstybinės religijos nebuvimas Lietuvoje kaip ir neleidžia Katalikų Bažnyčios atstovams dalyvauti etikos klausimų sprendime.

Valstybinė religija čia niekuo dėta, kaip ir visa valstybė, nes jau ne kartą minėta etikos asociacija taip pat nėra jokia valstybinė institucija. O trukdė Bažnyčia su savo etika istorijoje tik dviem atvejais – jakobinų ir komunistų diktatūroms. Kadangi šiandien žurnalistai nėra (taip manau) nei jakobinai, nei komunistai, Bažnyčios cenzūros nėra ko baimintis.

Gerbiamam profesoriui, taip stropiai cituojančiam 43 Konstitucijos straipsnį apie valstybinės religijos nebuvimą, vertėtų perskaityti ir 44-tąjį, kuriame sakoma, kad „Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių“. Matyt, monopolizuoti negali ir leidėjai su žurnalistais...

Prisipažinsiu, žinau, kaip cenzūruojami tekstai, garsai ar vaizdai, pats patyriau. Tačiau ar galima cenzūruoti etiką kaip vertybę, sunkiai įsivaizduoju. Tad visa tai ir liks mitu apie Katalikų Bažnyčios cenzorius.

Mitas apie konfesinį Katalikų Bažnyčios sąmokslą dar įdomesnis.

Štai garsiai ir viešai paskelbtas Žurnalistų ir leidėjų asociacijos laiškas teigia, kad „…sukurtas beprecedentis atvejis, kai vienos religinės konfesijos atstovas dėl visiškai neaiškių priežasčių prievarta įtrauktas į žiniasklaidos ir žurnalistų asociacijos steigėjų sąrašą. Iš esmės tuo buvo sugriauta esminė įstatymo pakeitimų idėja – sukurti efektyvią ir profesionalią žiniasklaidos savireguliacijos sistemą, kuri neatstovautų nė vienai politinei, religinei ar kokiai kitai visuomeninei grupei, konkuruojančiai savo idėjomis su kitomis panašiomis organizacijomis“.

Norėtųsi, kad žurnalistai visgi būtų tiesos, o ne melo rašytojai. Atvejis nėra beprecedentis, nes iki šios Bažnyčios atstovas buvo, ir buvo ne todėl, kad jį kas traukia į kokių nors žurnalistų sąrašą. Gerai paieškoję rasime, kad Europoje ir pasaulyje tas „beprecedentis“ atvejis ne toks jau retas.

Sovietinis ateizmas įrodinėjo, kad Dievo nėra, todėl tikėti kaip ir nedera. Prisimenu, kad sovietinis istorijos vadovėlis tekstą apie krikščionybės atsiradimą pavadino mitu apie Jėzų Kristų.

Šiuolaikinis vakarietiškas ateizmas nesirūpina, yra ar nėra Dievo, mitas ar ne mitas buvo tas Jėzus, kiekvienas turi teisę tikėti juo ar netikėti. Vakarietiškam ateizmui kliūva Bažnyčia ir nori jis bet kokia kaina Bažnyčią paversti tokia sau viena iš daugelio nevyriausybinių organizacijų, kurios, kaip ir visos NVO, teturi, neva, savo smulkius interesėlius, ieško rėmėjų, medžioja vadinamuosius tikinčiuosius ir juos mulkina. Ir kodėl jai turi rūpėti žurnalistų etika? Tegu savimi rūpinasi.

Gaila, kad ant šio pigaus ateistinio kabliuko noriai kimba kai kurie žiniasklaidos organizacijų vadovai. Štai internetinės žiniasklaidos asociacijos prezidentė Aistė Žilinskienė, besipiktindama, kodėl į savireguliaciją nepretenduoja kitų konfesijų atstovai, taip pat psichiatrai ir teisininkai, dar sugeba klaidinti save ir kitus, kad pagal Konstituciją Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Įdomu, pagal kokią? Kiek pamenu, pagal sovietinę taip, pagal Lietuvos Respublikos – ne visai. Lietuvos Konstitucija ne atskiria religines bendruomenes, o jas pripažįsta (taip parašyta). Gerbiu asociacijos prezidentę, bet tiesa, kaip sakė vienas didis filosofas, svarbiau.

Na, o kalbos apie neva vienos konfesijos išskirtinumą, tai dar vienas tipiškas šiuolaikinio vakarietiško ateizmo triukas.

Išties netgi nesvarbu, kurios konfesijos atstovas fiziškai dalyvauja, svarbu, kad atstovauja tai moralės ir etikos siekiamybei, kokios šiandien reikia.

Nevykę sociologai rašo šimtus tekstų su dideliais nusistebėjimais, kaip čia taip yra, kad žmonės eina į tą bažnyčią ir tiki, kas ten kalbama. Pagal jų logiką turėtų tikėti ne daugiau kaip gražių knygelių skaitovų rateliu, bet tiki. Sociologai stebisi, kodėl konfesijos nesipjauna tarpusavyje, kodėl kaip politinės partijos nesiima agitacinių veiksmų, pavyzdžiui, „tik mūsų bažnyčioje tikras išganymas už prieinamą kainą“, ar „mūsų mitas apie Jėzų Kristų pats gražiausias“...

O atsakymas paprastas – Bažnyčia, kaip sakiau, ne NVO, o tikinčių žmonių bendrija, todėl ir nusilaužia ragus bei nagus visi sociologai ir politikai, bandantys traktuoti ją kaip NVO, politinę partiją ar verslo bendruomenę.

Vyskupų kKonferencija (jeigu ją galiausiai pakvies), čia atstovautų ne mažai organizacijai, o dideliam krikščioniškam moraliniam autoritetui, kuriam kitos konfesijos niekaip neprieštarauja, ir, manau, noriai deleguotų savo galias. Išties netgi nesvarbu, kurios konfesijos atstovas fiziškai dalyvauja, svarbu, kad atstovauja tai moralės ir etikos siekiamybei, kokios šiandien reikia. Jis ne tam, kad bartų atskirus žurnalistus, pliektų gėjus ar tiksliai nurodytų, nuo kurios kūno dalies prasideda pornografija, o tam, kad mūsų žiniasklaidos etikos lygis būtų priimtinas.

Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, dideliam mano nusivylimui, kuria net sąmokslo teoriją, bandydamas teigti, kad Bažnyčia nori privilegijuoti savus, tad, kaip jis bando įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis katalikai žurnalistai – jiems turėtų būti gėda dėl daromų privilegijų. Kadangi save laikau šiokiu tokiu katalikiškos spaudos bendradarbiu, privilegijos nepajutau, o dėl tų konfesijų, tai atsakymas aiškus.

Diskusijoje atradau dar ir mitą apie neįveikiamą mūsų įstatymų griežtumą, t.y. kalbas, kad Vyskupų konferencijos atstovas šalia žurnalistų ir leidėjų atrodys kaip koks svetimkūnis, tai padarys įstatymą kreivą šleivą, o darbas bus labai neefektyvus. Jei jau atsisakėme psichiatrų, tai kam mums kunigas.

Nesvarstysiu čia darbo efektyvumo ar kokių teisinių – „turi ar neturi teisės“, – klausimų. Jei reikia, tai formą, kaip jam dalyvauti tikrai sukursime ir nereikia dangstytis bejėgiškumu prieš įstatymą. Matyt, viskas paprasčiau. Visuomenėje Bažnyčios autoritetas aukštas ir tai neparanku tiems, kurių pažiūros labai jau kitokios. Aišku, kad būtų galima bandyti pakeisti pažiūras, bet einama kitu keliu – sumenkinti tuos, kuriais visuomenė pasitiki, t.y. Bažnyčią.

Teisingai pasakė popiežius Pranciškus tiems fariziejams, kurie didžiuosi, kokie geri ir dori kokias išskirtines teises jie turi, paprastu pasakymu: Bažnyčia – tai karo lauko ligoninė.

Šiandieninei žiniasklaidai psichiatrų ar žmogaus teisių gynėjų gal ir nebereikia. Psichinėmis ligomis žurnalistų bendrija nebeserga (gal tik šiaip kartais kvailai elgiasi). Žmogaus teisių apsaugos indeksas mūsų šalyje gana aukštas, neretai teisės ir pareigas gerokai viršija.

O štai moralės indeksas ir etikos lygis ne toks jau aukštas, kaip norėtųsi. Tad ar mūsų masinės informacijos priemonėms nereiktų pačioms pasikreipti į Bažnyčios autoritetą? Išspręstume daug savireguliacijos problemų. Tai gal ir nebūtų sunku su viena sąlyga.

Prisipažinus, kad kokie laisvi ir nepriklausomi, teisingi ir karingi, dėmesingi ir ištvermingi esame, tikrai sergame viena liga. Ji vadinasi nuodėmė. O jau kas be jos, tegu pasimėto akmenimis. Tai bus irgi savotiška savireguliacija.

Egidijus Vareikis yra Seimo narys

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min