Toną, kaip visada, aišku, davė sostinės meno gerbėjai: tikrasis šiuolaikinis postmodernusis menas turi būti...
Net TV atvažiavo miesto valdžios pasveikinti, bet ši kažkodėl išsigando ir išsigynė ryšių su užsakovu ir meno kūrinio autoriumi (tiesą sakant, aš ir dabar nežinau, kieno čia darbas)!
Drąsūs vyrai! O juk gali būti, kad negaus patepimo dėl savo postmodernistinių ambicijų! Na, kai pagalvoji, ne pirmas toks atvejis... Šv.Petras net tris kartus savo mokytojo išsigynė ir nieko – krikščionybė dėl to nesužlugo. O juk tais laikais apie postmodernizmą tikrai niekas nieko nenutuokė. Todėl žvelkime plačiau!
Postmodernizmo sąvoka apima ne vien tik meną. Tokia šiandien yra mūsų bendra kultūrinė situacija, tiesiog meno kūriniai matomi ryškiausiai...
Ant naujo žiedo kelyje Vilnius–Druskininkai ties Varėna vieną gražią dieną išvydome Kūrinį. Gal kažkas juo žavėjosi nuo pirmos akimirkos, bet parapijonys suklegėjo audringai ir, suprantama, griežtai priešiškai. Mobilieji tinklai ties Varėna, kaip galima įsivaizduoti, zvimbė ir gaudė. Vieniems nepatiko forma, kitiems – mastelis, tretiems – spalvos, ketvirtiems – medžiagos, o penktiems – viskas kartu ir atskirai. Visa laimė, kad sostinėje yra analogas – VAMZDIS prie Neries, pačioje miesto širdyje! Ten iš pradžių taip pat virė aistros, bet VAMZDIS, kaip kultūros simbolis, liko. Sako, laikinai, bet juk Eifelio bokštą Paryžiuje irgi statė „laikinai“... O ryškūs meno kūriniai, kaip ir ryškūs elgesio pavyzdžiai, „užveda“ – juos norisi kartoti ir kartoti!
Postmodernizmo sąvoka apima ne vien tik meną. Tokia šiandien yra mūsų bendra kultūrinė situacija, tiesiog meno kūriniai matomi ryškiausiai... Todėl pabandysiu nuraminti nusigandusius Varėnos parapijonis, papasakodamas jiems pasaką apie šiuolaikinio postmodernaus gyvenimo privalumus, bet nesileisdamas į diskutuotinas detales ir atmesdamas neigiamybes.
Gyveno kartą piemuo, kuris ganė avis ir avinus. Dienomis avys pasklisdavo po laukus, o vakarais grįždavo į aptvarą, lietuviškai GARDU vadinamą (sako, net miesto Gardino pavadinimas nuo to kilęs, o rusai tai ir apskritai bendrinį žodį „gorod“ iš „ogorod‘o“ pasidarę, bet ne apie tai...). Suprantama, kad gardas privalėjo turėti VARTUS! Tai va, kol avys ganėsi, o avinai tiesiog miegojo, piemuo sugalvojo padaryti jiems šventę su siurprizu – surado pinigų šiauriniams gardo vartams papuošti!
Kaip žinote, postmoderniaisiais laikais pinigais niekas nesimėto, todėl tokios pastangos turėtų būti gerbtinos! O už pinigus (tai dar viena įstabi postmoderniųjų laikų savybė!) tai jau atsirado kas padaro Meno Kūrinį! Žodžiu, postmodernizme svarbiausia yra IDĖJA, o ne kažkokios ten detalės. Ta IDĖJA ir buvo pastatyta kaip Gardas Nord, kaip nauji vartai į seną gardą, kaip senų tradicijų ir naujų galimybių...
Bet avys nė už ką nenorėjo eiti pro naujus vartus! Vienos ten matė kičą (taip sakė), kitos – nematė grožio. Visos dairėsi į avinus, kurie buvo pavyzdžiu bandai... Avinai tik muistėsi ir traukėsi atatupsti.
Tuomet ganytojas paėmė lazdą...
Čia istoriją galima būtų pabaigti, nes toliau nieko reikšmingo neįvyko: avys buvo suvarytos, paskui apsiprato, priprato ir vaikščiojo pro tuos vartus iškeltomis galvomis, netgi pasididžiuodamos! Avinai ilgainiui taip pat atgavo įprastą veido spalvą bei orumą... Postmodernioje epochoje kitaip ir nebūna!
Nukentėjo tik pats piemuo – jis išgirdo savo ganomųjų lūkesčius ir viltis ne per klausyklos groteles. Bet ar tai galima vadinti nuostoliu? Sakyčiau, netgi privalumas – pagaliau, šį tą sužinojo ir apie save...
Taigi moralas:
1. Neprasidėkite su avinais.
2. Jei nusprendėte kažką daryti, pasitarkite su savo avimis.
Vis tiek kažkas paklaus: o prie ko čia menas? Taigi, kad „ne prie ko“. Postmodernizmas...
