Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gabrielius Landsbergis: Kokios Lietuvos norime po dešimties metų?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gabrielius Landsbergis Dažnas padorus politikas pasvajoja apie savo valstybę po dešimties, dvidešimties ar daugiau metų. Martinas Lutheris Kingas 1963 m. stovėdamas šalia Linkolno memorialo Vašingtone pasakė savo žymiąją frazę: „Aš turiu svajonę“. Šis didis Jungtinių Valstijų politikas tuo metu svajojo, kad vaikai gyventų valstybėje, kurioje apie žmogų būtų sprendžiama ne iš jo odos spalvos. Tuo metu tai buvo didelis ir sunkus siekis. Dabar JAV vadovauja jau ir juodaodis prezidentas.

Mes, lietuviai, dar prieš dešimtmetį svajojome būti ES ir NATO nariai, o štai šiandien po Lietuvą jau keliauja ekspertai, pasakodami žmonėms, kaip keisis jų gyvenimas nuo sausio pirmosios įvedus eurą.

Prasidėjus įvykiams Ukrainoje NATO partnerių siųsti lėktuvai papildė jau buvusią eskadrilę Šiauliuose, o amerikiečių elitiniai kareiviai išsilaipino Rukloje. Net ir didžiausias skeptikas turėtų būti įtikintas, kad Lietuva pasiekė užsibrėžtus tikslus ir yra patikima NATO ir ES klubų narė. Didžiosios svajonės apie grįžimą į Vakarų demokratijų šeimą, ko taip troškome atsikovoję Nepriklausomybę ir apie ką svajojo ryžtingai sovietams priešinęsi mūsų partizanai, išsipildė, nors kadaise tai atrodė tik tolimas ir sunkiai pasiekiamas tikslas.

Apie kokią Lietuvą šiandien galime svajoti? Kalbėdamas apie ateities Lietuvą su savo vaikais dažnai miniu žodžius, kurie galėtų apibūdinti mūsų valstybę po dvidešimties metų. Noriu, kad mūsų šalis būtų saugi, ryžtinga ir kūrybinga.

Saugumas – tai ne tik gynyba

Kalbėdamas apie ateities Lietuvą su savo vaikais dažnai miniu žodžius, kurie galėtų apibūdinti mūsų valstybę po dvidešimties metų. Noriu, kad mūsų šalis būtų saugi, ryžtinga ir kūrybinga.

Apie saugumą Ukrainos kontekste kalbame išties daug. Diskutuojame, kodėl vis dar neskiriame deramo dėmesio kariuomenei ir krašto gynybai.

Apmaudu, kad vis blaškydamiesi ir nesukaupdami užtektinai politinės valios per dešimt metų, būdami NATO nariai, taip ir nepajėgėme susitarti skirti dviejų procentų nuo bendrojo šalies produkto krašto gynybai.

Bijau ir prognozuoti, ar pasirašytas partijų susitarimas nebus užmirštas dėl kitų, neva svarbesnių tikslų – dėl populizmu grįsto valdymo bankrutuojančios sostinės skoloms užkamšyti ar kad kokia nors neefektyviai veikianti valstybinė įmonė būtų atleista nuo dividendų mokėjimo.

Taip pat jau pradedame suvokti ir energetinio, informacinio bei kibernetinio saugumo iššūkius ir pavojus. Šiose srityse dar reikia atlikti labai daug darbų, įgyvendinti strateginės svarbos projektus ir modernizuoti institucijas. Tačiau apie saugumą galime kalbėti ir kita prasme, nes tai – ne tik krašto karinės gynybos reikalas.

Ar mūsų žmonės jaučiasi saugūs ir apsaugoti savo kasdienybėje? Ar mokinys mokykloje yra saugus nuo smurto, nuo patyčių? Vis dar velkamės vaikų laimingumo indeksą matuojančių valstybių sąrašo gale. O viena priežasčių, kodėl Lietuvos mažiausieji nesijaučia laimingi, – jie nesijaučia saugūs. Ketvirtokas, prie mokyklos užpultas vyresnių vaikų, nedrįsta pasiskųsti mokytojui, nes yra girdėjęs, kaip tas pats mokytojas šaiposi iš kito pasiskundusio vaiko, kad anas negeba apsiginti.

Vaiko nepasitikėjimas mokykla suaugusiam žmogui perauga ir į nepasitikėjimą savo valstybe. Nebėra tikėjimo, kad Lietuvos teisinė sistema yra pasirengusi žmogų apginti per teismus, per policiją.

Ne veltui prie įvairių judėjimų prisidėję žmonės kaip svarbiausią problema įvardija pasitikėjimo valdžia ir teisėsauga stoką. Deja, nė vienas tokio judėjimo vadas, garsiai ir populiariai kalbėdamas susirinkusioms minioms, taip ir nepasiūlė struktūrinių pokyčių, kurie leistų padidinti visuomenės pasitikėjimą savo šalimi, jos institucijomis. O greičiau tik atvirkščiai – paskatino dar didesnį nusivylimą ir apatiją.

Tačiau tikiu, kad tai gali keistis ir tikriausiai nereikės kelių dešimtmečių, kad pamatytume jau kitokią Lietuvos situaciją. Apklausos rodo, kad pasitikėjimas policija ir teismais Lietuvoje auga, dažnėjantys pranešimai apie policiją, nebeimančią kyšių ir apsivalančią iš vidaus, prie to smarkiai prisideda.

Nebijoma netgi pranešti apie valdžios pareigūnus ar politines partijas, kurios pažeidžia net ir smulkiausias mūsų viešojo gyvenimo taisykles. Kadaise tai buvo tabu, dabar tai tampa supratingos visuomenės gyvenimo norma. Čia tiktų ir save išpildančios pranašystės terminas – kuo labiau tikime, kad galime pasitikėti teisėsauga – tuo daugiau pasitikėjimo erdvės aplink save sukuriame.

Vaiko nepasitikėjimas mokykla suaugusiam žmogui perauga ir į nepasitikėjimą savo valstybe. Nebėra tikėjimo, kad Lietuvos teisinė sistema yra pasirengusi žmogų apginti per teismus, per policiją.

Reikia ne darbo grupių, o ryžto keistis

Šiandieninės Lietuvos valdžios priimamus sprendimus geriausiai iliustruoja darbo grupės.

Mokesčių, energetinės nepriklausomybės ar tautinių mažumų klausimai atiduodami spręsti darbo grupėms, tačiau net gavę išvadas nesugebame jų vykdyti. O jeigu Lietuvai staiga reikėtų spręsti tokią problemą, kaip teko A.Kubiliui perėmus Vyriausybę, kai žlugo bankas „Lehman Brothers“ ir prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė?

O jeigu dar rimčiau – „žalieji žmogeliukai“ pasirodytų kad ir Zarasuose? Ar šiandien galime būti tikri, kad Vyriausybė bus pakankamai ryžtinga ir nedvejos? Net šiurpu įsivaizduoti, ką reiktų daryti, jeigu iš valstybės vadovų pasigirstų žodžiai: „Koalicijoje nepriėjome bendro sutarimo dėl „žaliųjų žmogeliukų“ vizito Zarasuose, kitą savaitę dar kartą rinksimės ir bandysime priimti sprendimus.“

Kiekvieno iš mūsų galvoje kirba ta baugi mintis, kad net sunkiausiais Lietuvai momentais galime pritrūkti ryžto. Jo gali pritrūkti ir paprastesnėse situacijose: pavyzdžiui, jo stinga net ir siekiant susitarti dėl švietimo ar sveikatos apsaugos reformų, kurių taip reikia.

Kodėl taip dažnai žavimės Estija, kuri, atrodo, visus sprendimus priima tiesiog savaime? Argi ten Vyriausybė nėra koalicinė, ar demokratija kažkokia kitokia? Juk nesame tokie skirtingi, tai kokia gi ta magiška formulė, leidžianti priimti sprendimus? Įsivaizduokime, kiek daug galėtume nuveikti, jeigu būtume ryžtingi ir susitelkę.

Kūrybiškumas – tai pokyčių variklis

Kūrybiškumą dažnai vis dar suvokiame tik kaip muzikalumą ar gebėjimą tapyti. Štai prieš kelias dienas vaikščiojau „Brolis Semiconductors“ laboratorijoje ir klausiausi pasakojimo apie tai, kaip veikia unikalus reaktorius, kuris klijuodamas atomą prie atomo kuria lazeriams reikalingus kristalus.

Pagalvojau, kad štai – geriausias verslios, modernios, kūrybiškos ir kuriančios Lietuvos pavyzdys. Neabejoju, kad trijų brolių Vizbarų, grįžusių po studijų užsienyje, įkūrusių savo įmonę, sėkmingai pritraukusių investicijas ir dabar sėkmingai globaliai konkuruojančių, pavyzdys įkvėps ne vieną studijuojantį užsienyje grįžti į Lietuvą ir čia įgyvendinti savo idėjas.

Tikiu, kad dabar galime sukelti šią pozityvią ir kuriančią bangą, kuri reikšmingai pakeis Lietuvą. Kūrybingi žmonės versle, mene, politikoje pakeis Lietuvos veidą ir sukurs tą modernią, sąžiningą, darbu ir žiniomis sukurtą sėkmės Lietuvą, kurios laukiame jau beveik ketvirtį amžiaus.

Juk tiek nedaug reikia, kad Lietuvos svajonė taptų realybe, nes didelis kelias jau nueitas. Pamatai saugiai, ryžtingai ir kūrybingai Lietuvai pakloti, reikia tik nesustoti, nedvejoti, nebijoti svajoti ir atkakliai šių svajonių siekti. Tikiu, kad jų išsipildymui nebereikės nė dvidešimties metų.

Gabrielius Landsbergis yra Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min