Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gediminas Kirkilas: Nei per anksti, nei per vėlai

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gediminas Kirkilas Nei per anksti, nei per vėlai, manau, įstojome į NATO, anot žinomos dainos žodžių, ypač dabartinėje situacijoje, kai tarptautinė padėtis dėl Krymo aneksijos paaštrėjo taip, jog per keletą dienų buvo sujauktas taikus, tarptautine teise paremtas tautų sambūvis Europoje ir ne tik. Todėl minint šiomis dienomis šalies narystės NATO dešimtmetį, vėl neišvengiamai grįžtame prie šio strateginio Lietuvos apsisprendimo – dalyvauti sėkmingiausiame pasaulio istorijoje kolektyvinės gynybos Aljanse.

O aktyviai dalyvaujant, užsitikrinti savo saugumą pagal 5-ąjį Šiaurės Atlanto sutarties straipsnį, nors iš tiesų NATO nemažiau svarbus, kaip kokios nors galimos agresijos atgrasymas. Taip pat daugeliu kitų aspektų – tai neabejotinai padidina šalies tarptautinį svorį, užtikrina aktyvų dalyvavimą daugelio Europos ir ne tik problemų sprendime.

Kad negalėjome įstoti anksčiau, nei įstojome, ilgai svarstyti neverta. Bent jau tiems, kas pamena 90-jų pradžią, svetimos kariuomenės išvedimą iš Lietuvos tik 1993-jų pabaigoje, kitas sudėtingas aplinkybes. Tačiau Prezidentas A.Brazauskas jau 1994 metų pradžioje parašė laišką tuometiniam NATO generaliniam sekretoriui dėl Lietuvos įstojimo į Aljansą. Nuo šio valstybės vadovo laiško ir prasidėjo realus integracijos laikotarpis, kuris, kaip žinome, užtruko dešimt metų ir tai, mano nuomone, buvo beveik optimalu, nors kai kas gali sakyti, jog Višegrado valstybės įstojo keliais metais anksčiau. Tačiau tai – suprantama ir objektyvu. Užtat Lenkija, o ypač jos Prezidentas A.Kwasniewskis  tapo tikru Lietuvos narystės Aljanse advokatu, visuose įmanomuose lygiuose kėlęs šį klausimą. Beje, ir kitos Višegrado šalys buvo suinteresuotos tolimesne Aljanso plėtra, kas mums buvo paranku.

Kad įstojome istoriškai pačiu laiku, netikėtai paryškina šios dienos situacija, ypač lyginant save su kitomis Rytų partnerystės šalimis – ta pačia Ukraina, Gruzija ar Moldova.

Optimalu ir todėl, kad įvertinus tuometinę tik atsikūrusios Lietuvos situaciją, kariuomenės kūrimosi pradžią, pirmąsias tarptautines misijas, mūsų realų pasiruošimą narystei, dar reikėjo atlikti nemažai „namų darbų“. Pagaliau reikėjo „pralaužt ledus“ dėl Baltijos valstybių galimos narystės apskritai, nes jų statusas euroatlantinei bendrijai buvo kiek kitoks nei Višegrado šalių. Lietuva, Latvija, Estija buvo beveik nežinomos ar mažai žinomos Vakarų politikos elitui dėl pusšimtį metų trukusios okupacijos, o ir dar daug reikėjo nuveikti mums patiems rinkos ekonomikos, demokratijos, žmogaus teisių ir kitose srityse.

Kad įstojome istoriškai pačiu laiku, netikėtai paryškina šios dienos situacija, ypač lyginant save su kitomis Rytų partnerystės šalimis – ta pačia Ukraina, Gruzija ar Moldova. Paaštrėjęs tarptautinės politikos laukas, beje, konsolidavo, bent jau politiškai, ir patį Aljansą, kas ypač mums svarbu, nes, pripažinkime, Euroatlantinė bendrija jau kurį laiką buvo draskoma įvairių prieštaravimų bei nesutarimų.

Tačiau tai nėra tik politinė konsolidacija, kas savaime svarbu. Vėl neišvengiamai sugrįžtame prie vertybinės diskusijos, prie demokratinio pasaulio egzistencijos prasmės, koegzistencijos su šalimis, dar nepasirinkusiomis demokratijos ir teisės viršenybės kelio.

Todėl šiandien kai kurių politikų mėginimai situacijos vertinimą po Krymo įvykių tirštinti ar sukelti kone isteriją dėl šalies saugumo – daugiau primena nepasitikėjimą NATO, nepasitikėjimą kolektyvinio saugumo sistema, nei tikrą susirūpinimą besiklostančia situacija, jau nekalbant apie tikslus patriotiškai pasipuikuoti prieš rinkėjus, pasinaudoti tuo rinkimų metu. Tai nėra teisinga, nes negalime pamiršti ir savo sudėtingos kaimynystės, geopolitinės padėties, tranzito šalies jautrumų, pagaliau ir šalies verslo interesų, kad ir kiek juos kaltintume merkantilizmu.

Tik solidus, apgalvotas politikų elgesys, gebėjimai susitarti, nespekuliuoti, o ypač krašto saugumo problemomis, yra šiandien svarbiausia, juolab įžengus į rinkimų kampanijos laikotarpį. Narystės NATO dešimtmečio proga, o ir visada, politikams derėtų imti pavyzdį iš mūsų karių, nuo eilinio iki generolo, garbingai atlikusių savo pareigas tiek Lietuvoje, tiek daugelyje tarptautinių misijų nuo Afganistano iki Kosovo. Būtent jų patriotiškumas, profesionalumas, ištikimybė priesaikai buvo ir tebėra svarbiausias Lietuvos indėlis į NATO kolektyvinį (reiškia ir mūsų) saugumą, tam tikra prasme net ir kompensuojantis per mažą, lyginant su kitais Aljanso partneriais, gynybos biudžetą.

Suprantama gynybos biudžetą vis tiek reikia didinti. Ne tik Lietuvai. Tačiau konkretiems poreikiams, maksimaliai perkant prekes ir paslaugas iš šalies gamintojų, protingai investuojant į krašto gynybos gebėjimus, į karių profesionalumą bei paruošimą. Tikėkime, kad šalies politinės partijos dėl šių svarbių tikslų sutars protingai ir be populizmo. Kad būtų nei per anksti, nei per vėlai.

Gediminas Kirkilas yra Seimo pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas, LSDP atstovas

Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min