Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gitanas Nausėda: Narystė ES padėjo Lietuvos ekonomikai atsistoti ant kojų

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gitanas Nausėda Narystės vienoje ar kitoje organizacijoje įtaka šalies ekonominiam gyvenimui turėtų būti matuojama ilgesnio laikotarpio nei dešimtmetis matais. Jeigu vertintume mūsų šalies realius pasiekimus 2004-2014 metais tų lūkesčių, kuriuos puoselėjo Lietuvos gyventojai prieš įstojimą į ES, kontekste, tai tektų konstatuoti, kad nemažai vilčių liko neįgyvendinta.

Teisingumo vardan reikia pripažinti, kad, kaip ir prieš bet kokį tolesnės šalies raidos kryptį lemiantį strateginį sprendimą, lūkesčių kartelė paprastai yra iškeliama pernelyg aukštai. Tą patį galima pasakyti, pavyzdžiui, ir apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, kuomet didelė gyventojų dalis tikėjo, jog pakaks vienos kartos Skandinavijos šalių gyvenimo lygiui pasiekti.

Kita vertus, dešimtmečio patirtis leidžia atsakyti į klausimą, ar pasirinktas sprendimas buvo teisingas, ar ne. Kad ir kaip bebūtų, narystė ES buvo toks politinis aktas, kuriam beveik neįmanoma surasti rimtų alternatyvų nei prieš dešimtmetį, nei dabar, nei veikiausiai po dešimtmečio.

Prieš dešimt metų dar buvo galima samprotauti apie Lietuvos narystės NATO alternatyvas ar neutraliteto politikos paieškas, nors ir tai, vertinant iš šiandienos pozicijų, atrodo mažų mažiausia naivu.

Prieš dešimt metų dar buvo galima samprotauti apie Lietuvos narystės NATO alternatyvas ar neutraliteto politikos paieškas, nors ir tai, vertinant iš šiandienos pozicijų, atrodo mažų mažiausia naivu.

Šiuo metu galima ginčytis, ar Lietuva turėtų skubėti įsivesti eurą 2015 metais, ar ji galėtų padaryti tai po kelerių metų, o gal pavyktų  apskritai išsiversti be bendrosios ES valiutos, ir tokia diskusija nebūtų beprasmė. Tuo tarpu narystė Europos Sąjungoje (ES) iš esmės neturėjo dėmesio vertų konkurentų, kadangi jos prasmė ir nauda buvo sunkiai nuginčijama ir teoriniu, ir praktiniu požiūriu.

Lietuvos narystės ES rezultatus norėtųsi pirmiausia įvertinti ekonominės pažangos aspektu. Pamatinis narystės tikslas buvo modernizuoti šalies ūkio sistemą, sudaryti sąlygas įsilieti jai į tarptautinę rinką ir veikti globalios konkurencijos sąlygomis.

Galima drąsiai teigti, kad šis uždavinys buvo įgyvendintas. Šiandien Lietuvos verslas yra pajėgus dirbti bet kokiose valstybėse ir gali perorientuoti savo prekių srautus į tas geografines rinkas, kurios teikia didžiausią grąžą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, tačiau net tą aplinkybę, kad įstojus į ES keletą metų iš eilės didėjo Lietuvos eksporto į Rusiją lyginamoji dalis visame eksporte, vertinčiau kaip mūsų ekonomikos globalizacijos požymį. Juk eksportas į Rytų kaimynę didėjo ne dėl kažkokios geopolitinės orientacijos ar dėl negebėjimo parduoti prekes Vakaruose, tai buvo grynas verslas, nes Rusijos rinka augo ypač sparčiai ir teikė didžiausio veiklos pelningumo perspektyvą.

Dabartinėmis sąlygomis įjungti reverso režimą ir pasitraukti iš nuosmukį patiriančios ir padidinta rizika pasižyminčios Rusijos į alternatyvias rinkas yra kur kas lengviau nei prieš 10-15 metų. Šiandien rinkų kaitai paprastai nebetrukdo užsienio kalbų mokėjimo ar dalykinių įgūdžių barjerai, daugelis verslo įmonių, ypač didžiųjų, yra sukūrę rinkos stebėjimo, vertinimo ir adekvataus reagavimo į pokyčius sistemas, o tai leidžia efektyviau siekti maksimalaus pelno ir racionalaus pardavimo rinkų diversifikavimo tikslų. Ir tai taip pat yra narystės ES nuopelnas ir pasekmė.

Likus porai metų iki Lietuvos įstojimo į ES, buvo atliktas ekonometrinis tyrimas, kuriuo mėginta apskaičiuoti, kiek narystė ES ir jos finansinė parama paspartins šalies BVP plėtrą. Tyrimo autorių išvada - praėjusios finansinės perspektyvos laikotarpiu Lietuvos BVP dėl šios priežasties turėjo augti maždaug 1,1-1,5 proc. punkto sparčiau nei būtų augęs šaliai likus už ES ribų.

Jeigu ne narystė ES, BVP nuosmukis 2009 m. būtų buvęs dramatiškesnis, o vėlesnis atsigavimas kur kas lėtesnis, nes mūsų įmonės sėkmingai įsikibo į bendrosios ES rinkos teikiamas galimybes.

Dabar, pastarajai finansinei perspektyvai pasibaigus, galima drąsiai tvirtinti, kad realūs makroekonominiai rodikliai pranoko mokslininkų lūkesčius.

Tiesa, ne visas ekonominis augimas, kurį pasiekėme vadinamajame aukso amžiuje, t.y., 2004-2007 metais, buvo sveikas. BVP plėtrą tuo laikotarpiu spartino ne tik šalies integracija į bendrąją ES rinką, ES finansinės paramos panaudojimas, bet ir darbo rinkos bei nekilnojamojo turto sektoriaus burbulai, kurie, norime mes to ar ne, taip pat buvo tiesioginis Lietuvos narystės ES padarinys.

Jeigu ne narystė ES, BVP nuosmukis 2009 m. būtų buvęs dramatiškesnis, o vėlesnis atsigavimas kur kas lėtesnis, nes mūsų įmonės sėkmingai įsikibo į bendrosios ES rinkos teikiamas galimybes, savotiška finansine pagalvėle mūsų šaliai tapo ES struktūrinių ir Sanglaudos fondų srautas, galiausiai vidaus rinkos garmėjimą žemyn pristabdė emigravusių tautiečių piniginės perlaidos į gimtinę.

Legalaus darbo ES šalyse galimybė ir su tuo susijusi masinė emigracija, kad ir kaip prieštaringai mes ją bevertintume, buvo savotiškas ventilis, nuleidęs garą iš tuo metu smarkiai karščiavusios vietos darbo rinkos.

Mūsų sėkmės ES istoriją paliudija ir oficialioji statistika. Europos Komisijos skaičiavimais, Lietuvos BVP perkamosios galios standartais vienam gyventojui ūgtelėjo nuo 51,6 proc. ES vidurkio 2004 m. iki 74,5 proc. 2013 metais ir šia prasme mes susilyginime ar net pranokome tokias gerokai anksčiau už mus į ES įstojusias valstybes kaip Graikija ir Portugalija.

Kai kam gali pasirodyti, kad mes vejamės ES vidurkį tik todėl, kad nuo 2004 m. iki dabar į ES įstojo dar 13 santykinai neturtingų valstybių, kurios sugadino „vidurkį“ ir palengvino mums artėjimą prie jo. Nuraminsiu skeptikus – Lietuvos BVP vienam gyventojui dydis 15 „senųjų“ ES šalių atžvilgiu 2004 m. sudarė 45,5 proc., tuo tarpu 2013 m. – jau 68,2 proc., t. y. nepastebėti didelio šuolio yra tiesiog neįmanoma.

Tiesa, toli gražu ne viskas, kas vyko pastarąjį dešimtmetį, patinka ekonomistams. Jeigu pritaikytume santuokos analogiją, 2004 m. Lietuva ištekėjo už Europos Sąjungos ir, kaip kad atsitinka kai kurioms nuotakoms, pasidavė tam tikrai apatijai. Iki tol buvusią aiškią geopolitinių ir ekonominių tikslų hierarchiją pakeitė „pasiekusiojo, ką norėjo“ nuotaika, slopinanti drąsesnį intelektualinį užmojį ar strateginį veiksmą.

Kas šiandien ypač jaudina politikos ir verslo elito daugumą – tai tvirtai įsisiurbti į ES finansinę paramą ir nepaleisti tol, kol mūsų jėga neatplėš. Pats terminas ES struktūrinės paramos „įsisavinimas“ jau tapo banalokas, tačiau jis taikliai atspindi reikalo esmę. Kaip kad ir susituokus žmogaus identiteto paieškos nesibaigia, o tik įgyja kitas formas, lygiai taip pat ir valstybė, įstojusi į šalių bendriją, negali nustoti tobulėti – priešingu atveju šiame negailestingame globaliame pasaulyje ji netrukus atsidurs rikiuotės gale.

Gitanas Nausėda yra SEB banko prezidento patarėjas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min