Ir dėl to kalta ne tik aplinka bei ekonominė situacija. Recesija tik išryškino mūsų elgesio stereotipus, kai politikai gyvybiškai svarbius klausimus sprendžia taip, „kaip reikia“. T. y. taip, kaip naudingiau politiškai, o ne taip, kad žmonėms būtų geriau ir saugiau.
Valdovų rūmai – puikus pavyzdys. Jau vėlu grįžti prie diskusijų, ar jie apskritai buvo reikalingi ir ar puošia Vilnių. Pripažinkime, tai buvo politinis klausimas ir išspręstas taip, kaip reikėjo Valdovų rūmų idėjos „krikštatėviui“ prezidentui Algirdui Brazauskui. Jis grąžino Arkikatedrą tikintiesiems, taigi „natūralu“, kad ir toliau tvarkosi Žemutinės pilies teritorijoje. Prieštarauti tokiai logikai – politiškai neteisinga.
Tačiau bet kurio prezidento, viceprezidento ar tiesiog politiko vertingiausias bruožas – lankstumas, greita reakcija į tautos lūkesčius. Arba dar geriau – rūpestis, kad tauta ne tik iš bado nemirtų, bet ir jokia plyta ant galvos nenukristų... Pažvelkime, kas darosi Lietuvoje tuo metu, kai ambicingas Valdovų rūmų projektas kaip perdžiūvusi kempinė siurbia milijonus.
Laikinoji sostinė Kaunas. Laisvės alėja. Kaip pasakytų Viktoras Uspaskichas, „vajzdzialis nikoks“. Kėdainių senamiestyje ir tai geresnis. Apsilupę namai, tuštėjančios verslo erdvės. Ir krintančios plytos. Netgi įspėjamieji ženklai ant šaligatvių: atsargiai, jums ant galvos gali nukristi sienos gabalas arba balkonas.
Automagistralė Vilnius – Klaipėda, Kleboniškio tiltas. Strateginis Lietuvos tiltas grasinasi nugarmėti į upę. Nesvarbu, kas juo važiuotų: Jo Ekselencija su limuzinu ar paprastas žmogelis su golfuku į turgų... Surūdijusios konstrukcijos nesirenka, čia visi lygūs. Laimė, kol kas niekas nenugarmėjo... Lieka pridurti, kad savo eilės sugriūti laukia ir Panemunės tiltas.
Tačiau tokių įspėjamųjų ženklų griūvančios Lietuvos valdovams neužteko. Todėl kaip perkūnas iš giedro dangaus driokstelėjo Šeškinės prekybos centras. Pastatas, kuriuo sovietmečiu didžiavomės, tik per laimingą atsitiktinumą vėl išvengta aukų. Ar teisingai supras valdžia šį ženklą? Nes kol kas aiškinasi, kas kaltas. Tiksliau, vieni klerkai verčia kaltę kitiems, tarnybinius patikrinimus atlieka. Tačiau tai tik jų vidiniai biurokratiniai žaidimai. O ar Lietuvos žmogus dėl to turėtų jaustis saugesnis ir tikėtis, kad daugiau niekas nesugrius keldamas pavojų gyvybei? Labai tuo abejoju.
„Neregėta Lietuva“, – pasakytų fotomenininkas ir reklamos virtuozas Marius Jovaiša. Tikrai neregėta. Netrukus iš oro fotografuodamas miestus, jis nieko neregės: tik tviskančius Valdovų rūmų fasadus ir apsilaupiusią griūvančią Lietuvą.
Manau, gerai, kad Marius spėjo įamžinti Lietuvą iki Valdovų rūmų atstatymo eros. Turės ką prisiminti mūsų palikuonys, pasitikdami kitą tūkstantmetį. Deja, ne Valdovų rūmus turiu omeny, ne juos.
