Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ingrida Šimonytė: Vargas dėl proto. Mokesčių reforma 24/7

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ingrida Šimonytė Pastaruoju metu verdanti diskusija (?) apie mokesčių pakeitimus ir jų sąsajas su pensijų kompensavimu primena balaganą bei verčia ironiškai nusišypsoti, prisiminus, kaip prie kryžiaus buvo kalama Andriaus Kubiliaus Vyriausybė už mokesčių pakeitimus 2008 m. pabaigoje. Kokių tik epitetų nebūta – ir „perversmas“, ir „chaosas“, ir dar balažin kas.

Tačiau to meto skubą, idėjų (vykusių ir ne) gausą, prastą komunikaciją ir pakeliui pasitaikiusias „kliurkas“, kurios buvo vėliau taisomos patiriant neišvengiamų reputacijos nuostolių, bent iš dalies galėjo pateisinti ypatinga padėtis – paveldėtas absoliučiai su realybe prasilenkiantis 2009 metų biudžeto projektas, staigiau nei bet kieno manyta riedanti žemyn ekonomika ir kaip kamparas nykstančios burbulinės PVM ir darbo mokesčių pajamos, tuščias iždas, palūkanos 10 procentų metinių aukštumose ir suvokimas, kad tokiomis sąlygomis valstybė vistiek privalo turėti patvirtintą biudžetą, jeigu tikisi, kad kas nors (finansų rinka, ar blogiausiu atveju – bent jau ES/TVF) jai ir toliau skolins.

Tai, kad pagal 2008 m. 1/12-ąją neilgai tepagyventum, buvo aišku ir ne profesoriams, kaip ir tai, kad skolintis reikės nemažai – jeigu jau nemažai reikėjo skolintis net tada, kai ekonomika augo vidutiniškai 8 procentus į metus, tai ko dar buvo galima tikėtis jai riedant nuo kalno su pagreičiu, kai net vienintelis buvęs sukauptas „Sodros“ rezervėlis jau buvo tik prisiminimuose?

Dabartinė valdžia irgi mėgsta kalbėti apie paveldą. Tad palyginkim. Turbūt nereikia ilgai aiškinti, kad 2012 m. rudenį tiek ekonomikos, tiek viešųjų finansų popieriai atrodė visiškai kitaip. Ekonomika, kad ir nuosaikiai, bet augo jau kelintus metus iš eilės. Taip, mokestinės pajamos didėjo gerokai lėčiau nei iki krizės, nes augimo variklis – eksportas – neduoda greitų įplaukų, kurias atneša vartojimo bumas.

Liūdnai apraudantys „praskolintą Lietuvą“ užsispyrusiai atsisako pastebėti šį „paradoksą“, nors jokio paradokso čia, žinoma, nėra –  tai tik atspindi ženkliai pagerėjusį Lietuvos rizikingumo vertinimą ir bendrą žemų palūkanų normų aplinką.

Iki krizės buvę pagrindiniais biudžeto maitintojais vadinamieji uždarieji sektoriai –  bankai, statybų sektorius ir prekyba  - vis dar gaivaliojosi iš nuostolių. Bet palūkanų normos ir rizikos priedai buvo keliskart mažesni nei 2008 m. gale, nepaisant gerokai padidėjusios valstybės skolos (liūdnai apraudantys „praskolintą Lietuvą“ užsispyrusiai atsisako pastebėti šį „paradoksą“, nors jokio paradokso čia, žinoma, nėra –  tai tik atspindi ženkliai pagerėjusį Lietuvos rizikingumo vertinimą ir bendrą žemų palūkanų normų aplinką).

Tad 2012 m. rudenį pirmą kartą po ilgo laiko vėl atsirado galimybė padidinti 2013 metų viešąsias išlaidas, tiesa, kukliai, vos keliais šimtais milijonų, kuriuos teko skirti Lietuvos pirmininkavimui ES ir naujos daugumos „arkliukui“ – MMA padidinimui. Ir neatsitiktinai, skirtingai nuo 2008 m. rudens, naujoji dauguma praktiškai nepakeitė 2013 m. biudžetų projektų (išskyrus jau minėtą MMA). Ne todėl, kad neturėjo laiko, o todėl kad būtų galėjusi tik tuos pačius išteklius dėlioti iš vienos kišenės į kitą, tad racionaliai nutarė nesivelti į išsunkiantį procesą.

Taigi, tai jau buvo visai kitas pasaulis nei 2008 m. pabaigoje – juk dabartinė Vyriausybė nė sekundės nepraleido svarstydama, o kam gi sumažinti skiriamas lėšas, kad kažkaip įtilptų į prognozuojamo deficito, taigi, ir naujo skolinimosi ribas.

2013 metai Lietuvos ekonomikai buvo ganėtinai sėkmingi, o augimo iniciatyvą iš grynojo eksporto perėmė vidaus vartojimas. Ir nenuostabu, mat infliacijai esant rekordinėse žemumose, o darbo užmokesčiui kylant vartotojo padėtis kaip niekad per pastaruosius keletą metų palanki. Palanki tokia padėtis ir biudžetui, gausėjančiam iš vartojimo ir darbo mokesčių.

Todėl dėsninga, kad tvirtindama 2014 metų biudžetų projektus Vyriausybė jau galėjo pasiūlyti papildomai paskirstyti ženkliai didesnę sumą – arti milijardo papildomoms išlaidoms. Bet kas, kas sakys, kad bendros išlaidos padidėjo mažiau, bus savaip teisus, bet juk kitoms reikmėms buvo išskirstytas ir pasibaigusio pirmininkavimo ES biudžetas, ir kitų pasibaigusių programų lėšos, tad turime žiūrėti palyginamomis sąlygomis, o ne „planas nuo plano“.

„Praskolintos Lietuvos“ motyvas irgi nebeveikia – šįmet pirmą kartą Finansų ministerija suplanavo mažesnį asignavimų skolos aptarnavimui poreikį, kurį lemia palankios Lietuvai palūkanų normos, leidžiančios kone rekordiškai pigiai skolintis. Tad augančiai ekonomikai leidžiant kažkiek (ne taip jau menkai) didinti išlaidas biudžetų svarstymo metu nebuvo jokių diskusijų apie kokį nors mokesčių didinimą, išskyrus akcizus alkoholiui ir cigaretėms, turinčius kompensuoti biudžeto netekimus dėl nuo šių metų simboliškai padidinto NPD.

Tad kodėl beveik nediskutavus apie mokesčius ir pensijų kompensavimą biudžeto svarstymo metu, dabar kaip per gaisrą ištisai girdėti vis naujos idėjos, ką čia dar galima būtų ir kaip apmokestinti.

Tad kodėl beveik nediskutavus apie mokesčius ir pensijų kompensavimą biudžeto svarstymo metu, dabar kaip per gaisrą ištisai girdėti vis naujos idėjos, ką čia dar galima būtų ir kaip apmokestinti, kad būtų galima tuoj pat imti kompensuoti pensijas?

Skuba aiškinama Konstitucinio teismo sprendimais ir „sunkiu revoliucijos palikimu“, t.y. blogos blogos buvusios Vyriausybės dabartinei Vyriausybei permestų įsipareigojimų našta. Sako, būtų nė kalbėt nekalbėję apie jokius naujus mokesčius, jeigu ne tas Kubilius.  Bet palaukite – Konstitucinio teismo sprendimas nėra naujas, jis neatsirado vakar nei užvakar. Jeigu jau čia toks degantis dalykas, kodėl jis nebuvo įtrauktas į biudžeto projektus, bet buvo įtraukta visa kita, išskyrus tai? Kam reikėjo skubėti mažinti gyventojų pajamų mokestį padrabstant po 15 litų grynųjų pajamų į mėnesį, jeigu juos galbūt tuoj reikės rekvizuoti atgal automobilio mokesčio pavidalui? Tai gal galima buvo tas lėšas rezervuoti pensijų kompensavimui, o pajamų mokesčio mažinimą atidėti vėlesniam laikui, kad nereikėtų jo dabar atšaukti per užpakalines duris?

Pradžioje prisiminkime, o kaipgi ten buvo su tuo pensijų mažinimu ir Konstitucija, nes, atrodo, daugelis kalbėtojų jau ir patys susipainiojo, ką kas liepė ir ko niekas neliepė. Ogi, kaip ir biudžetinių algų atveju, mažinimas buvo dviejų dalių – mažinant draudžiamąsias pajamas, t.y. mažinant visas pensijas (išskyrus pačias mažiausias), o taip pat papildomai mažinant pensijas tų, kurie pensijų sumažinimo metu (2010-2011 metais) turėjo kitų draudžiamųjų pajamų, kitaip tariant, dirbo ar vertėsi kokia individualia veikla.

Kuo didesnės tos darbo/veiklos pajamos, tuo labiau buvo papildomai mažinama dirbančio pensininko pensija. Kaip ir geriau apmokamų valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų algų mažinimo atveju buvo laikomasi nuostatos, kad tai yra solidaru ir proporcinga, nes atsižvelgia į galimybę tokio mažinimo naštą prisiimti. Antraip, visas pensijas bendrai būtų tekę mažinti didesniu mastu. Nors dirbančiųjų pensininkų padėtis tokiu atveju būtų buvusi neabejotinai geresnė, tačiau vien tik pensiją gaunančiųjų – tikrai ne.

Konstitucinis teismas savo išaiškinime, kaip ir algų atveju, nepaneigė elementarios tiesos, kad jeigu pinigų nėra, tai jų ir nėra, tad pasisakė, kad pensijos gali būti mažinamos, bet štai didesnis mažinimas tiems, kurie turi darbo/veiklos pajamų – neatitinka Konstitucijos. Vadinasi, kaip ir algų atveju, jeigu visos pensijos būtų buvę sumažintos vienodu principu visiems, viskas būtų buvę padaryta tinkamai. Gal 700 litų pensiją gaunantis žmogus būtų netekęs ne kelių, o 10 ar 15 procentų savo vienintelių pajamų.  Užtat proporcinga, nes visiems vienodai!

Dabar neretas komentatorius vis bando paaiškinti, kad kažką buvusi Vyriausybė padariusi ne taip, antikonstituciškai, gal net nusikalstamai, gal net žalą kokią padarė (kokią žalą, jeigu tuo metu tą sumą Vyriausybė būtų galėjus pasiskolinti už 7-8 procentus, o dabar ją gali pasiskolinti perpus pigiau? Juk niekas nebandys aiškinti, kad tuomet būta kokių nors kitų išteklių, nei skolinti, jeigu net sumažintoms pensijoms mokėti „Sodros“ įplaukų nepakako).

Norėtųsi tų fariziejų paklausti, o kokį pensijų ir algų sumažinimą Vyriausybės vietoje jie būtų pasirinkę – tiesiog mažinti viską vienodu procentu ir apsimesti, kad proporcingas yra tas žmogus, kurio rankos ir kojos vienodo ilgio?

Norėtųsi tų fariziejų paklausti, o kokį pensijų ir algų sumažinimą Vyriausybės vietoje jie būtų pasirinkę – tiesiog mažinti viską vienodu procentu ir apsimesti, kad proporcingas yra tas žmogus, kurio rankos ir kojos vienodo ilgio?

Žinoma, visi jie, kaip tūlas kandidatas, į Prezidento postą visada gali užsidėti tai, ką vaikystėje vadinome „čiuriku“, ir pareikšti iš aukštos varpinės, kad, matote, jie niekada nepritarė jokiam pensijų mažinimui (kokie geri ir pūkuoti). Tarsi koks nors asilas būtų galėjęs tam pritarti kaip tiesiog gerai idėjai, o ne kaip neišvengiamybei.

Bet palikime Konstitucinio teismo motyvus nuošalyje ir pažiūrėkime į pasekmes. Konstitucinis teismas pasisakė skirtingai dėl skirtingų pensijų sumažinimo dalių: bendras mažinimas Konstitucijai neprieštarauja, o prieštarauja tik papildomas mažinimas dirbusiems pensininkams, vadinasi, tik pastarieji, o ne bet kuris pensininkas ir tik dėl papildomo mažinimo dalies galėtų remdamiesi sprendimu siekti bylinėtis su valstybe.

Bendrojo pensijų mažinimo, kuris neišskyrė dirbančių ir nedirbančių pensininkų, klausimu Konstitucinis teismas tiesiog konstatavo, kad su tuo susiję netekimai turi būti teisingai ir per protingą laiką kompensuoti, nes valdiška pay-as-you-go sistemos pensija esanti kažkaip susijusi su nuosavybe, tarsi su nuosavybe kaip nors susijęs mokytojas, gydytojas, ministras ar greitkelis – visi išlaikomi iš einamųjų mokesčių ir einamojo skolinimosi. Turėtų būti aišku, kad teisės į pensiją pay-as-you-go sistemoje turinys – tai tik dabartinių dirbančiųjų sumokėtos įmokos ir skolintos lėšos, nes jokio kaupimo čia tiesiog nėra, tad nėra ir ko turėti nuosavybėje. Bet yra kaip yra – atsirado kažkokia nuosavybės chimera elementariame perskirstyme, gal tai bus paskata kuo greičiau eksportuoti solidarumą, t.y. pajamų palaikymą, į valstybės biudžetą, „Sodros“ biudžetui paliekant draudimo reikalus.

Viešoje erdvėje girdėti, kad pensijų kompensavimui yra ieškoma 400 mln. litų. Kadangi per 2010-2011 metus pensijų išlaidų sumažinimas siekė milijardą – maždaug per pusę abiems mažinimo dalims, kyla klausimas – kuriai iš tų dviejų pusių kompensacijos šaltinio ieškoma: dirbusiems pensininkams ar priešingai, tam mažinimui, kuris palietė visus pensininkus, išskyrus gaunančius mažiausias pensijas?

Kas tai bebūtų, tokią sumą buvo galima suplanuoti rengiant biudžetus, juk bendros išlaidos didėjo, o ir pajamų mokestis mažėjo daugiau, nei ši suma. Žinoma, tam būtų tekę kažko atsisakyti: tiesmuko Konstitucinio teismo  sprendimo dėl viešojo administravimo elito algų įgyvendinimo, simbolinio, bet biudžetui gana brangaus pajamų mokesčio mažinimo, atlaidų valstybės valdomoms įmonėms dėl jų pareigos nešti deramą grąžą akcininkams, įvairių iš biudžeto išlaikomų sričių finansavimo didinimo (juk sutiksite, kad keista pirma lėšas institucijoms ir jų kuruojamoms sritims padidinti, nes visur „nuo blogo dešiniųjų valdymo“ neva „labai reikia“, o paskui, motyvuojant būtinybe kompensuoti pensijas, paliepti joms ieškoti kažkokių „vidinių rezervų“ – jeigu jų  yra, tai papildomas lėšas tokios institucijos turėjo matyti kaip savo ausis).

Tad numatyti dabar taip paieškomus 400 mln. litų biudžete nebuvo neįmanoma misija, nors jai įvykdyti kažkokio kito sprendimo būtų reikėję atsisakyti. Vyriausybė pasirinko prioritetus – pagal savo įsitikinimus ir supratimą – tik pasirodo, kad net ir dėl šio pasirinkimo vis tiek atsakinga buvusioji, matyt, „neprigeneravo“ ekonomikos tiek, kad užtektų viskam iš karto. Bet juk kiek lėšų beturėtume, jų niekada viskam neužteks ir visada teks rinktis. Ir kiekvienam savo pasirinkimus derėtų paaiškinti pačiam.

Visgi, klausimas, o ką ketinama kompensuoti tais 400 milijonų, yra svarbus kitu požiūriu: jeigu kalbama apie papildomą mažinimą dirbusiems pensininkams, kas leistų užkirsti kelią jų bylinėjimuisi su valstybe, tai gali atrodyti logiška, bet šio reikalo socialinė pusė atrodytų panašiai, kaip sprendimo dėl algų įgyvendinimas – didžiausias kompensacijas gaus būtent tie, kurių algos pensijų sumažinimo metu ir taip buvo pačios didžiausios, įskaitant ir Seimo narius-pensininkus.

Didinti šiam tikslui mokesčius visiems gyventojams, kurių dažnas bus mažiau pasiturintis už gaunantį kompensaciją – švelniai tariant, keista. Jeigu gi ieškoma išteklių bendrojo mažinimo kompensavimui, tai dar labiau nesuprantama, iš kur tas vertimasis per galvą dabar, mat šiuos netekimus Konstitucinis teismas įpareigojo kompensuoti „per protingą laikotarpį“. Dar jis sakė „teisingai“, kas, tiesą sakant, reikštų, kad įstatymo leidėjas turi prerogatyvą nustatyti ir kompensavimo mastą.

Kartais atrodo, kad jeigu Kubiliaus nebūtų, jį reikėtų tiesiog sugalvoti. Tam, kad būtų galima bent kažkuo užganėdinti rinkėjus, tebelaukiančius, kol į stalą pagaliau pradės nešti Seimo rinkimų meniu surašytus skanėstus.

Tad kažkur čia trumpina: nuo biudžeto rengimo jokia nauja aplinkybė pensijų sumažinimo klausimu nepaaiškėjo. Skubus prioritetas tiesiog turėjo tapti biudžeto sudėtine dalimi arba jis nėra toks skubus. Kadangi šių metų biudžetų traukinys jau nuvažiavo, turbūt logiška būtų artimiausio laikotarpio prioritetus suplanuoti kitų metų biudžetuose, kai išlaidos galės ir toliau augti nelėtesniu tempu nei šįmet, užuot blaškiusis į visas puses ir ieškojus, ką čia dar apmokestinti, kad tai būtų padaryta dar šiemet. Taip diktuotų finansinė logika. Žinoma, rinkimų kalendoriaus logika gali diktuoti ir kitką.

Nūnai populiarus paaiškinimas, kad, jeigu tie konservatoriai nebūtų pensijų ir algų mažinę, dabar valdantiesiems nereikėtų sunkiai galvos sukti ir gąsdinti žmonių visokiais naujais mokesčiais, ir nebūtų reikėję sau algų kelti (aišku, nes algos tiesiog per visą laikotarpį būtų buvę didesnės…). Nereikia būti dideliu ekonomikos mokslų daktaru, kad suprastum, jog tokiu atveju visokių naujų mokesčių automobiliams ar triratukams valdantiesiems būtų reikėję ieškoti vien dėl skolos aptarnavimo išlaidų, kurios jau trauktų aukštyn į 3 milijardus ir daugiau, užuot, kaip kad yra dabar, pagaliau pasukusios žemyn.

Kartais atrodo, kad jeigu Kubiliaus nebūtų, jį reikėtų tiesiog sugalvoti. Tam, kad būtų galima bent kažkuo užganėdinti rinkėjus, tebelaukiančius, kol į stalą pagaliau pradės nešti Seimo rinkimų meniu surašytus skanėstus.

Ingrida Šimonytė yra Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja, A.Kubiliaus vyriausybėje ėjo finansų ministrės pareigas. Šis jos komentaras išspausdintas jos interneto tinklaraštyje http://simonyte.popo.lt/
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min