Dieve gink, nenoriu pasakyti, kad Gediminą Kirkilą ar Rolandą Paksą laikau mitiniais siaubo romanų herojais, nors juos mitologizuoti jau bandyta ne kartą. Veikiau įvykis, apie kurį abu susitikimo dalyviai kalbėjo jau nebe rinkimų kampanijos įkarštyje skambėjusiais maloniais ir draugiškais balsais, gali parodyti, kas vis dėlto glūdėjo tiek po socialdemokratinės įžeistos nekaltybės, tiek po „Tvarkos ir teisingumo“ kaukėmis.
Sutapimas ar ne, bet dviejų politikos autsaideriais tapusių vyrų priešaušrio susitikimo foną sudarė Lietuvos policijos viršūnes krečiantis naujų vadų rinkimo vajus. Įtakos jam diriguoti įgijo ne kas kitas, o iš pradžių R.Pakso, vėliau – jau ir G.Kirkilo patarėju pabuvęs Visvaldas Račkauskas, kadaise, dar prieš Vytautą Grigaravičių, vadovavęs visai Lietuvos policijai. Dabar, prieš pat šios sistemos pertvarkas, jis grįžo atgal – tiesa, ne vadovauti, o patarinėti. Kas domisi, žino – V.Račkauskas pretendavo varžytis dėl Vilniaus policijos vadovo vietos. Kol kas neišdegė.
Ką turime dabar? A.Paulauskas, kaip ir jo svitą sudaręs A.Sadeckas bei tas pats V.Grigaravičius, – nurašyti. Tačiau tai, kad grupė, nesiafišuojanti valdžioje, bet Lietuvoje vis dar turinti didžiausią valdžią, sutiks likti be įtakos svertų, ir pirmiausia – teisėsaugos struktūrose, yra daugiau negu neįtikima.V.Račkauskas Policijos departamente dar nespėjo apšilti kojų, kai įstaigos duris pradėjo skrebenti ir kitas herojus – Romualdas Senovaitis, nelauktai netikėtai prezidentinio skandalo įkarštyje iš policijos generalinio komisaro pavaduotojo kėdės peršokęs į R.Pakso, kuris prezidentūroje skaičiavo paskutines dienas, patarėjo postą. Ir dar spėjo suorganizuoti, kad šiam būtų atgabenta „Alitos“ byla. Po kracho jis tik per plauką neįsitaisė tų pačių socialdemokratų dominuojamos Vyriausybės sukurtos komisijos vadovu. Beje, komisija turėjo gauti be galo didelius įgaliojimus kontroliuoti šalies teisėsaugininkų operatyvinei veiklai. Nepasisekė – labiausiai dėl to, kad prieš sumanymą piestu stojo vėl prezidentu tapęs Valdas Adamkus.
Dabar R.Senovaitis ir vėl juda slaptos, itin svarbios, taip pat ir ekonominės, informacijos link – prašosi priimamas į Kriminalinės policijos biurą. Sako, eiliniu tyrėju. Pikti liežuviai mala, kad – būsimu vadovu, bet tai jau ateitis parodys.
Ką gi, prie policijos vadovybės kabinetų slenksčio buriasi visa pašalintojo prezidento kariauna. Tik dabar, regis, tvirtai remiama valdžią praradusių, tačiau įtaką ir toliau išlaikančių socialdemokratų. Kadaise ši partija, įtikėjusi vienvaldžiu savo tuometinio lyderio Algirdo Brazausko autoritetu, buvo iš rankų paleidusi situacijos kontrolę. Kas iš to išėjo, matyti visiems, atidžiau stebėjusiems neįtikimus tuo metu gana naujos, palyginti nedidelės Naujosios sąjungos gebėjimus net ir pralaimėjimo atveju ilgus metus išsilaikyti valdžios viršūnėse. Ir pats socialliberalų lyderis Artūras Paulauskas, į politiką šokęs iš Generalinės prokuratūros, ir jo pilkuoju kardinolu pavadintas senas jėgos struktūrų vilkas Alvydas Sadeckas net neslėpė palaikantys gerus santykius su teisėsaugininkais. Tuometinis generalinis policijos komisaras V.Grigaravičius buvo tapęs tos struktūros simboliu, sugebėjusiu iš balno išmušti net socialdemokratų vidaus reikalų ministrą Juozą Bernatonį.
Dabar – dar viena aplinkybė. V.Grigaravičiaus, o kartu su juo ir socialliberalų klestėjimo zenite, iš karto po R.Pakso apkaltos, į prezidento postą vėl pretenduojantis V.Adamkus netikėtai nuvažiavo nukelti kepurės prieš „lietuviškuoju komisaru Katania“ jau vadinamą generalinį komisarą. Pasiūlė šiam patarėjo vietą. Tas atsisakė. Gal jau buvo įtikėjęs esąs stipresnis nei pasiūlymą jam teikusi grupė, nes vargu ar sumanymas subrendo V.Adamkaus galvoje. O gal įsivaizdavo, kad jo krūtine dengiamas ir nuo mafijos kartkartėmis apginamas A.Paulauskas, nors patyrė nesėkmių, vis dėlto ims ir įsikurs S.Daukanto aikštėje. Mat grupė, bandžiusi vilioti komisarą, dar visai neseniai būtent socialliberalų lyderį projektavo į tą postą.
Ką turime dabar? A.Paulauskas, kaip ir jo svitą sudaręs A.Sadeckas bei tas pats V.Grigaravičius, – nurašyti. Tačiau tai, kad grupė, nesiafišuojanti valdžioje, bet Lietuvoje vis dar turinti didžiausią valdžią, sutiks likti be įtakos svertų, ir pirmiausia – teisėsaugos struktūrose, yra daugiau negu neįtikima.
R.Pakso ir G.Kirkilo tandemas tikslui pasiekti tinka kaip niekas kitas. Apie R.Paksą susibūrę teisėsaugininkai – tiek V.Račkauskas, tiek R.Senovaitis, tiek mažiau garsios figūros – jau seniai vadinami opozicine grupe socialliberalų eskadronui, dabar, regis, pasirengę galutinai išstumti šiuos iš turėtų pozicijų. Tai, kad jie pakankamai įtakingi, parodė ir prezidentinio skandalo fone vykę mūšiai.
Ką laimi R.Paksas su „draugų grupe“, kadaise skaudžiai pamokiusia jį dėl pernelyg didelių ambicijų, dalydamasis savo jėgos komanda? Pradžioje – smulkmenas, gal šiokį tokį savo partijos kolegų stabilumą Vilniaus savivaldybėje. Finale – gal ir pažadus dėl tam tikros reabilitacijos, kurios pasiekti vis dar nelaidoja vilčių.
Ką laimi G.Kirkilas? Pradžiai – Seimo opozicijos lyderio postą. Ateityje – gal ir pažadus dėl S.Daukanto aikštės. Šiaip ar taip, prieš savaitę jis vėl įvardijo save kaip galimą socialdemokratų kandidatą į prezidento postą.
Ką laimi draugų grupė? Turbūt viską. Kaip ir iki šiol. Nes situacija, kai padėtį Lietuvoje kontroliuoja ne Seimas, ne Vyriausybė ir ne prezidentūra, bet įsikerojęs būrelis draugų, greitai keistis, atrodo, nežada.
