Vykstant rinkimų į EP kampanijai ir, ypač, socialdemokratams, matyt, nutarus įjungti aukštesnę Prezidento rinkimų kampanijos pavarą A.Paulausko stiliumi, socialdemokratų selektyviosios atminties apraiškų gerokai padaugėjo.
Antai Vyriausybė savo 2013 metų ataskaitoje pasikuklino sau pasikabinti ordinų ir medalių tik už tai, kad buvo šilta žiema ir atėjo ankstyvas gražus pavasaris. Nesvarbu, kad visus tuos metus veikė su A.Kubiliaus parengtu biudžetu ir nieko, išskyrus MMA bei savo algų padidinimą, pati nepakeitė, o ūkis vystėsi taip, kaip prognozavo pati A.Kubiliaus Vyriausybė tame biudžeto projekte.
Svarbu to neprisiminti, o dar svarbiau – kad neprisimintų rinkėjai, kuriems nuolat kalbama apie kažkokias mistines alternatyvas ir jų „rezultatus“.
Vyriausybė savo 2013 metų ataskaitoje pasikuklino sau pasikabinti ordinų ir medalių tik už tai, kad buvo šilta žiema ir atėjo ankstyvas gražus pavasaris.
Nepaprastai našus pastaruoju metu rašytojas, kandidatas į EP narius G Kirkilas prieš kelias dienas visiems raštu paaiškino, kodėl konservatoriams „nepavyko“ susiderėti su „Gazprom“, o štai jiems, socialdemokratams – pavyko.
Tik, šiukštu, niekas tegul neprisimena, nei kaip ir kieno „Lietuvos dujos“ buvo privatizuotos ir susaistytos ilgalaike sutartimi, nei kada išties dujų kainos Lietuvai šovė į debesis, nei kaip pats G.Kirkilas, būdamas premjeru, siuntinėjo iš atostogų atšauktus derybininkus į Maskvą, nors iš tų derybų gavo ir konservatoriams perdavė apskritą nulį. Ir ką dar galėjo gauti, neturėdamas rankovėje nė vieno kozirio prieš monopolistą?
O kad derybinius svertus – Suskystintų gamtinių dujų terminalą, arbitražą, trečiąjį paketą – socialdemokratams paliko A.Kubiliaus Vyriausybė, G.Kirkilas, žinoma, socialdemokratiškai pamiršo.
Vis dėlto net šiuos atvejus pranoko „įpykęs“ socialdemokratų kandidatas į Prezidentus Z.Balčytis, kuris ėmėsi tikrai sunkaus darbo – skaičiuoti Prezidentės D.Grybauskaitės „nuodėmes“.
Taip nuoširdžiai skaičiavo, kad net, kaip sako vaikai, „ant savęs pasisakė“, bet kaip tikras socialdemokratas to nemato arba bent jau tikisi, kad nepamatys kiti. Viena Z.Balčyčio išrastų D.Grybauskaitės „nuodėmių“ – gerokai padidėjusi valstybės skola ir aukštos palūkanos, už kurias Lietuva skolinosi 2009 ir 2010 metų pradžioje, kol sugebėjo investuotojams įrodyti, kad gali sutvarkyti savo viešųjų finansų bei ekonomikos problemas ir nedevalvuoti lito.
Z.Balčytis mato pasekmes, bet atsisako matyti priežastis, nes jos susijusios ne tik su socialdemokratų partija, bet ir su pačiu Z.Balčyčiu asmeniškai.
Kas nuvijo virvę?
Jaučio odos išrašytos apie tai, kaip neatsakinga biudžeto ir ekonominė politika įstūmė Lietuvą į pasaulinės finansų krizės karo lauką kaip nuogą į dilgėles.
Bet Z.Balčytis to socialdemokratiškai „neprisimena“ ir savo nuodėme nelaiko to, kad pats būdamas finansų ministru beveik auksiniais Lietuvos ekonomikai laikais (ir net po atsistatydinimo būdamas įtakingu savo partijoje) nepridėjo nė piršto, kad Lietuva pasirūpintų juodesne diena taip, kaip tą darė Estija. Socialdemokratai, kalbėdami apie estiškus rezervus, selektyviai prisimena tik privatizavimo lėšas, kurios Lietuvoje buvo išdalintos rubliniams indėliams kompensuoti. Bet ir patys socialdemokratai tam pritarė ir vykdė, mesteldami daugiau nei milijardą litų 2007-aisiais, taip tik dar labiau padėdami pakurų burbulo pūtimuisi.
Tačiau estų rezervą pildė ne vien privatizavimo lėšos, bet ir nuolat pertekliniai biudžetai, kurių per socialdemokratų valdymą Lietuvoje nematėme nė karto, nors ekonomika augo sparčiais tempais, ypač įstojus į ES. Tad Z.Balčytis turėtų matyti didžiulį savo partijos indėlį (neigiamą, žinoma) į tai, kad A.Kubiliaus Vyriausybei teko skolintis tiek daug. Nes tais skolintais pinigais buvo įgyvendinami būtent socialdemokratų beatodairiškai priiminėti įsipareigojimai dėl pensijų, algų ir įvairių išmokų.
Z.Balčytis turėtų matyti didžiulį savo partijos indėlį (neigiamą, žinoma) į tai, kad A.Kubiliaus Vyriausybei teko skolintis tiek daug. Nes tais skolintais pinigais buvo įgyvendinami būtent socialdemokratų beatodairiškai priiminėti įsipareigojimai.
Z.Balčytis, lygindamas Lietuvos ir Latvijos skolos aptarnavimo išlaidas dejuoja, kokios jos Lietuvoje didelės, bet visiškai „neprisimena“, kad ir iki krizės Lietuvos skolos aptarnavimo išlaidos kasmet buvo 100-120 mln. eurų didesnės nei Latvijos, tad Lietuva pasaulinę krizę pasitiko jau turėdama beveik 800 mln. litų skolos aptarnavimo išlaidų kasmet.
Gal jeigu būtume pradėję nuo mažesnių apsukų, kaip tie patys latviai, ar dar geriau nuo beveik nulio, kaip estai, tai šiandien nereikėtų juodinti Prezidentės, bandant pridengti savo biudžeto politikos rezultatus?
Kaip nedrąsusis Z.Balčytis virvę muilino
Ar iš TVF, ar ne iš TVF, bet po tokios socialdemokratinės biudžeto politikos, kokia ji buvo 2004-2008 metais, skola būtų padidėjusi vienodai, juk neatsitiktinai pagal skolos santykį su BVP Lietuva ir Latvija beveik nesiskiria. Tad metaforinė skolų kilpa čia ta pati ir, kaip minėta, nuvyta neatsakingos praeities politikos, kuri yra išimtinai socialdemokratų nuopelnas.
Tad, dėl ko rūstauja Z.Balčytis? Dėl išlaidų, kurios kasmet skiriamos skolai aptarnauti, ir galėtų būti skiriamos kitoms reikmėms. O kaip tik čia yra ypatingas paties Z.Balčyčio indėlis į tai, kad Lietuva gavo skolintis brangiai.
Pamenate, kaip 2006 metais finansų ministras Z.Balčytis buvo toks nedrąsus, kad nesugebėjo nei savo partijos, nei A.Brazausko, nei net savo motinos įtikinti, kad Lietuvai būtinas euras?
Pamenate, kaip 2006 metais finansų ministras Z.Balčytis buvo toks nedrąsus, kad nesugebėjo nei savo partijos, nei A.Brazausko, nei net savo motinos įtikinti, kad Lietuvai būtinas euras?
Tada niekas taip ir nepasistengė, kad jis būtų įvestas nuo 2007-ųjų. Lietuva į euro zoną neįstojo dėl mizerinio neatitikimo infliacijos kriterijui – vertinimo metu jį viršijome vos 0,1 proc. punkto, o tą lėmė administruojamų kainų kaitaliojimai bei jau ėmęs didėti paklausos spaudimas kainoms.
Nedrąsus Z.Balčytis tada bejėgiškai pasiteisino, kad Vyriausybė infliacijos negali suvaldyti, nors nuosekliai siekiant euro, vykdant tinkamą biudžeto ir administruojamų kainų politiką, bendradarbiaujant su Lietuvos banku buvo įmanoma užkirsti šiai nesėkmei kelią, kaip kad matome dabar.
Z.Balčytis ne tik kad nedrįso to daryti, bet dar ilgai nedrįso pripažinti, kad mūsų laukia nesėkmė, o jai ištikus prisidengė tipiška socialdemokratams demagogija apie neva apgintą žmonių gerovę.
Kuo čia dėtas euras ir ta skolų virvė? Ogi tuo, kad palūkanos Lietuvai 2008 metais staigiai šovė į viršų dėl staiga padidėjusios devalvacijos rizikos. Nenumaldomai ėmė blogėti šalies skolinimosi reitingai.
Ministras R.Šadžius negalėjo pasiskolinti tarptautinėse rinkose ilgesniam laikui ir visus 2008 metus kaupė trumpalaikę skolą, ją padidindamas beveik tris kartus – taip optiškai buvo nustumtas į priekį skolos aptarnavimo išlaidų šuolis kartu paliekant kitai Vyriausybei perfinansavimo riziką ypatingos įtampos sąlygomis. Galiausiai G.Kirkilo Vyriausybė ėmė net nebeapmokėti paraiškų.
Būtų euras ir nebūtų buvę tos devalvacijos rizikos – užtenka pažvelgti, kaip tuo metu rinkos vertino į Lietuvą panašią Slovakiją, eurą įsivedusią 2009 metų pradžioje. Ji blogiausiu Lietuvai metu, t.y. 2009 m. viduryje, skolinosi perpus pigiau. Nekalbant jau apie pietines euro zonos nares, kurių palūkanos ėmė kopti aukštyn apskritai tik 2010 metais, t.y. tada, kad jau niekas beveik neabejojo, kad Baltijos šalių ekonomikos atsigaus, o viešųjų finansų betvarkė bus sutvarkyta. Lieka tik spėlioti, kiek mažesnis galėjo būti ir pats ekonomikos nuosmukis, jeigu būtume turėję eurą, nes bankai, tikėtina, nebūtų taip staigiai nuspaudę kreditavimo stabdžio.
Būtų euras ir nebūtų buvę tos devalvacijos rizikos – užtenka pažvelgti, kaip tuo metu rinkos vertino į Lietuvą panašią Slovakiją, eurą įsivedusią 2009 metų pradžioje.
Tad, jeigu Z.Balčytis būtų turėjęs drąsos ir būtų rimtai ėmęsis bent jau euro įvedimo savo kadencijos Finansų ministerijoje metu, per 2007-2012 metus būtume galėję sutaupyti nuo 6 iki 8 mlrd. litų. Tokius vertinimus padarė Lietuvos bankas, vertindamas palūkanų normų šoko kainą. Šoko, kurio būtų nebuvę, jeigu Z.Balčytis būtų buvęs drąsus.
Bet ar tikrai šiandien padėtis dėl skolos aptarnavimo išlaidų tokia baisi, kaip piešia socialdemokratų kandidatas? Ar tikrai palūkanų kilpa veržia Lietuvos kaklą, kai tuo tarpu Latvija kvėpuoja laisvai?
Išties, 2010-2012 metais Latvijos išlaidos skolos aptarnavimui buvo nuo 0,3 iki 0,5 proc. punkto BVP mažesnės nei Lietuvos. O kas dabar? Ogi 2013 metais Latvijos ir Lietuvos skolos aptarnavimo išlaidos procentais nuo BVP (o būtent taip ir galime palyginti skirtingas šalis) buvo vienodos – 1,7 proc. BVP.
Kodėl taip yra? Todėl, kad Latvija pigesnę, bet trumpalaikę tarptautinių institucijų finansinę paramą turi perfinansuoti rinkoje ilgesnės trukmės, bet ir brangesniais ištekliais. Tuo tarpu socialdemokratų Vyriausybei buvusios Vyriausybės įdirbio, palankios finansų rinkos padėties bei numatomos narystės euro zonoje dėka skolinimasis tik pinga.
Tad brangiai 2009-2010 metais išleistos emisijos bus perfinansuojamos kelis kartus mažesnėmis palūkanomis, tai reiškia, kad skolos aptarnavimo išlaidos mažės, jos mažėjo jau pernai. Tai ko verkia socialdemokratai? Kad negali įgyvendinti savo nerealių pažadų, ant kurių arklio atjojo į valdžią? Jeigu kam didesnės skolos aptarnavimo išlaidos Lietuvoje ir trukdė, tai pačiai A.Kubiliaus Vyriausybei. O jeigu ji būtų pasiskolinus iš TVF, šiandien socialdemokratai reikėtų perfinansuoti ES/TVF trumpalaikes paskolas skolinantis brangiau ir jie vėl kaltintų konservatorius nebūtomis nuodėmėmis.
Pabaigoje kiek retorinių klausimų
Iš Z.Balčyčio pastarųjų rašinių galima suprasti, kad socialdemokratai savo kandidato asmenyje pagaliau pripažino, jog be išlaidų mažinimo ir mokesčių didinimo 2009 metais nebūtume apsiėję niekaip, nors visus pastaruosius 5 metus užsispyrusiai bandė aiškinti, kad reikia elgtis atvirkščiai ir tik dar labiau padidinti ir valstybės skolą, ir skolos aptarnavimo išlaidas. Tai pažanga. O gal tik veidmainystė?
Dar daugiau, socialdemokratai dabar teigia, kad reikėjo tą daryti dar griežčiau, taip, kaip tai darė Latvija, t.y. 2011 metais dar kartą ir dar labiau sumažinti viešąsias išlaidas bei padidinti mokesčius.
Juk Z.Balčytis neneigia, kad Latvija išlaidas mažino ir mokesčius didino „drąsiau“, t.y. labiau? Tegul pensijų sumažinimas buvo atšauktas (Lietuvoje jis truko dvejus metus, o mažos pensijos net nebuvo mažinamos), bet kitos sritys (švietimas, sveikatos apsauga) daug skaudžiau pajuto finansavimo mažinimo kirvį. Z.Balčytis turbūt neneigia ir to fakto, kad Latvijos ūkis atsigavo vėliau?
„Pats muša, pats rėkia“ sako lietuvių tauta. Taip įvardytina ir Z.Balčyčio retorika dėl valstybės skolos.
Ir dar. Įdomu, iš kur Z.Balčytis žino, kad TVF mainais nebūtų pareikalavęs devalvuoti lito? Todėl, kad nepaprašė Latvijos? Bet Latvija kreipėsi į TVF dar 2008 metų rudenį. Kas dar 2008 metų gruodį aiškino, kad Lietuvai skolintis iš TVF nėra „jokio reikalo“? Priminsiu, kad tai buvo G.Kirkilas.
Finansų ministras R.Šadžius viename pirmų savo interviu „Verslo žiniomis“ jau šitoj reinkarnacijoj teigė, kad, jo manymu, nesiskolinti iš TVF buvo teisingas sprendimas. O juk jis daug knygų paskaitė ir labai patobulėjo per pertrauką ministraujant, bent jau taip teigė partijos pirmininkas A.Butkevičius.
„Pats muša, pats rėkia“ sako lietuvių tauta. Taip įvardytina ir Z.Balčyčio retorika dėl valstybės skolos. Tikėkime, kad rinkėjų atmintis ne tokia selektyvi, kaip socialdemokratų, tad jie dar pamena ir supranta, kieno veikla ir, ypač, neveikimas tą valstybės skolą nulėmė.
Jurgis Razma yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys
