Šeštadienio vakarą Kauno sporto halėje įvyko tragedija. Ne, „Žalgirio“ pralaimėjimas varžovams iš Vilniaus nebuvo tragedija. Tragedija buvo tai, jog keturiasdešimt minučių vaikščioję po aikštelę, iš jos žalgiriečiai buvo išlydėti savo pačių sirgalių švilpimu. Sirgalių, kurie nepaliko savo mylimos komandos net ir sunkiausiais metais, kai „Žalgiris“ tik per plauką sugebėjo ištrūkti iš finansinės giltinės nagų.
Suprantama, Ramūnas Butautas nesugebėjo po patekimo į Eurolygos TOP16 varžybas apimtos euforijos niekaip neatsikratančių žaidėjų nuteikti rimtai kovai. Tačiau kodėl į savo mėgstamos komandos treniruotę atėjęs žmogus už įėjimą turi mokėti pinigus?
Krepšinio kuluaruose kalbama, jog „Žalgirio“ vadybininkams nepavyko parduoti visų bilietų net į legendomis ir mitais apaugintą dvikovą su Maskvos CSKA. Kad dėl apytuščių tribūnų nebūtų gėda prieš svečius, tuščias vietas užpildė A.Sabonio krepšinio mokyklos auklėtiniai. Gerai bent jau tiek, kad vaikai galėjo nemokamai pasižiūrėti rungtynes ir savo akimis įsitikinti, jog apie pergalę kovoje su stipresniu varžovu galima svajoti tik aikštelėje atiduodant visas jėgas.
Grįžkime prie košmaru virtusios dvikovos su Vilniaus „Perlu“. Po rungtynių R.Butautas atvirai prisipažino, jog jam gėda. Ir nebandė teisintis. Jeigu specialistas komandos vadžias būtų laikęs nuo sezono pradžios, po tokio pralaimėjimo atsistatydinimo pareiškimas jau gulėtų ant komandos vadovų stalo. Tačiau dabar dar anksti. Praėjo dar per mažai laiko, kad žmogui galėtum rašyti kažkokį pažymį.
Tačiau kokios to pralaimėjimo priežastys? Pabandykime jas surasti. Aukštaūgio Traviso Watsono trauma ir Marcuso Browno kelionė į JAV? Kovotojo T.Watsono netektis tikrai skaudi, tačiau mėnesį be šio amerikiečio žaidžiantis „Žalgiris“ jau spėjo įrodyti, kad galingus varžovus galima įveikti ir be jo.
M.Brownas? Kas žino, jeigu šis snaiperis nebūtų išvykęs atsiimti apdovanojimo į JAV, gal rungtynės su „Perlu“ būtų susiklosčiusios dar tragiškiau? Juk jeigu susenęs komandos lyderis tingi gynyboje lakstyti paskui savo varžovus Eurolygos kovose, tai kaip priversti amerikietį bėgioti paskui vaikigalius, amžiumi tinkančius jam į sūnus?
Be juodadarbio Dainiaus Šalengos, yra tik viena maloni išimtis. Laibasis Mirza Begičius labai norėtų lakstyti ir kautis iš visų jėgų (bent jau taip atrodo iš jo krauju srūvančių akių), tačiau kvapo aukštaūgiui užtenka tik kelioms minutėms.
Nesuprantu, ką komandoje veikia lietuviškai kalbantis estas Simas Vene. Visiška vidutinybė, retkarčiais įmetama į verdantį Eurolygos katilą, daug vargo turėtų ir vienoje iš Kauno lauko aikštelių, kur vasarą krepšiniu mėgaujasi profesionalo keliu nepasukę Kauno vaikinai (tik nesupyk Simai, nieko asmeniško).
Neskubu smerkti R.Butauto, kuris gavo psichologiškai palūžusią komandą, neturinčią nė vieno padoraus aukštaūgio. Treneris vieną stebuklą jau sukūrė. Bet vietiniame fronte kovodamas su paaugliais, „Žalgiris“ juos turėtų trypti net neatsigręždamas.
Reziumuojant peršasi dvi išvados. R.Butautas nesugeba priversti savo auklėtinių aikštelėje atiduoti visų jėgų. Buvusiam Lietuvos rinktinės treneriui trūksta autoriteto ar sugebėjimo įkvėpti žaidėjus? Gal. Tačiau net ir tokiam krepšinio diktatoriui kaip Etore Messina būtų nelengva priversti nuolatinio viešbučių, lėktuvų ir varžybų rimto nualintus krepšininkus į mačą su Vilniaus „Perlo“ vaikigaliais žengti su maksimaliu susikaupimu.
Dėkui Dievui, net keturiuose turnyruose šį sezoną dalyvavusiai ir kartais dėl laiko stokos net treniruočių nerengdavusiai komandai liko tik trys čempionatai. Pasibaigus ilgais skrydžiais ir už pergales dalijamais grynųjų pinigų lagaminėliais įsiminusioms Vieningosios lygos varžyboms bei artėjant Eurolygos TOP16 pabaigai, „Žalgiris“ galės susikoncentruoti kovoms vietiniame fronte. Tikėkimės, jog visos Lietuvos komanda tituluojamas „Žalgiris“ atsitiesti sugebės.
