„Įdomia“, pavyzdžiui, galima pavadinti prezidentės poziciją, kai ji, viena vertus, Vyriausybės sudėliotą biudžeto projektą pavadina nemoraliu, antra vertus, ragina tautą, kad ši būtų kantri ir niekaip (matyt, turimi galvoje mitingai ar tradicinės pažemintųjų ir nuskriaustųjų nuomonės reiškimo priemonės – grindinio akmenys į valdžios langus?) neviešintų savo požiūrio į tokį biudžetą.
Viena vertus, sunku tautai likti kantriai, jei net ir prezidentė taip griežtai vertina būsimąjį biudžetą.
Antra vertus, tą nemoralumą prezidentė argumentuoja faktu, jog Kelių fonde sukaupta vos ne milijardas litų tuo metu, kai Vyriausybė gelbsti biudžetą, atimdama iš pensininkų tris šimtus milijonų litų.
Mano neprezidentine galva, lėšos pačios savaime, jei jos nėra iš kur nors nugvelbtos ir neteisėtai pasisavintos, nebūna nei moralios, nei amoralios. Nemoraliu galėtume pavadinti, pavyzdžiui, netinkamą tų lėšų panaudojimą, švaistymą ar plovimą į privačias kišenes. Bet apie tai prezidentė nekalba. O teisingai naudojamos Kelių fondo lėšos reiškia ne tik gerai tvarkomas šalies transporto arterijas, bet ir šimtus darbo vietų, aibę mokesčių mokėtojų, vadinasi, ir įplaukas į „Sodros“ biudžetą.
Įtampą visuomenėje gali didinti ir kai kurie Vyriausybės narių pareiškimai. Pavyzdžiui, premjeras į opozicijos priekaištus atsako tik viena, jau pradedančia įgristi giesmele, kad opozicija tik tuščiai kritikuojanti Vyriausybę, neteikdama jokių konkrečių pasiūlymų, kaip subalansuoti šalies finansus.
Nesiimsiu advokatauti opozicijai. Ji tikrai dažnai tik pilsto iš tuščio į kiaurą. Tačiau ir be opozicijos konkrečių pasiūlymų, kurių kažkodėl negirdi ir neskaito premjeras ar jo patarėjai, buvo pateiktas ne vienas. Siūlė ir verslininkai, ir finansų ekspertai, ir kiti valstybės likimu susirūpinę piliečiai. Galima prisiminti, pavyzdžiui, kad ir atvirą Kovo 11–osios Akto signataro Romualdo Ozolo laišką prezidentei. O aš nepatingėsiu ir dar kartą priminsiu visiems, kas turi ausis ir akis, tuos ne kartą išsakytus siūlymus, iš kur būtų galima išsunkti į valstybės biudžetą dešimtis ar šimtus milijonų papildomų įplaukų, kad neverktų vargšai.
* Įvesti progresinius mokesčius. Nors finansų ministrė ir gąsdina, kad būtų labai sunku juos apskaičiuoti ir administruoti, tačiau jų formulė nėra sudėtingesnė už tą, kuria vadovaujasi „Sodra“, mažindama pensijas dirbantiems pensininkams.
* Apmokestinti nekilnojamąjį turtą/gyvenamąjį būstą. Šią priemonę laiko veiksminga ir Tarptautinis valiutos fondas, pasiūlęs ją Latvijos vyriausybei, bet premjerui ši idėja – kaip buliui raudonas skuduras. Neseniai, prisiminęs ją, premjeras pagiežingai pagrasino, jog tuo atveju, jei Vyriausybė ryšis šiam žingsniui, apmokestinti bus ne tik prabangūs ar keli vienai šeimai priklausantys būstai, bet – visi be išimties (matyt, net ir aplūžusios kaimo lūšnelės ar vargani kambarėliai bendrabučio tipo daugiabučiuose?).
* Apmokestinti fizinių asmenų ir įstaigų/įmonių automobilius, bet ne visus vienodai, o atsižvelgiant į variklio galingumą ir eksploatacijos trukmę.
* Apmokestinti akcijas (bet palikti ramybėje dividendus).
* Dirbančius tą patį (ne kūrybinį autorinį) darbą keliais etatais asmenis „nuskalpuoti“ taip, kaip ir dirbančius pensininkus: mažinti išmokas už antrąjį ar trečiąjį etatą.
* Tam laikotarpiui, kuriam yra ruošiamasi sumažinti pensijas, atsisakyti bet kokių priedų ir kitų priemokų (kurios, ypač politinio pasitikėjimo pareigūnų, nebūna motyvuotos nei darbo stažu, nei kvalifikacija) prie valdininkų atlyginimų.
Čia suminėtos priemonės yra geros tuo, kad jas įgyvendinant nereikia mažinti darbo vietų ir didinti bedarbių armijos. Bet kai kuriose valstybės gyvenimo srityse valstybės lėšų taupymą pravartu derinti ir su pridėtinės vertės nekuriančių darbuotojų skaičiaus mažinimu. Tai būtų galima daryti ne atsisakant vienos kitos valytojos paslaugų, o realiai, gerokai sumažinus kontroliuojančių institucijų, įvairių viešųjų įmonių prie atskirų ministerijų.
Galbūt vertėtų atsisakyti ir Saulėlydžio komisijos, kuri, nors ir turėdama gerų sumanymų, graudžiai mažai jų terealizavo ir, pasak finansų analitiko Rimanto Ruzgio, tik „įgyvendino kosmetinius pataisymus“. Todėl ji greičiau atlieka valdžios sukurtą „opiumo liaudžiai“ ar figos lapelio funkciją, pridengdama valdžios neveiklumą, nenorą realiai sureguliuoti valstybės valdymo išlaidas. O kad tokia padėtis gali išlikti ir ateityje, galima spręsti iš premjero komentarų. Neseniai, aptardamas Saulėlydžio komisijos (ne)veiklos perspektyvas, premjeras prasitarė, jog komisija turėsianti daugiau dėmesio skirti valstybės tarnybos ir strateginio planavimo reformoms, o ne atskirų departamentų ar tarnybų pertvarkai. Šis etapas, premjero nuomone, jau įveiktas, o toliau jį tęsti galėsiančios pačios ministerijos. Tos pačios ministerijos, kurios, kaip jau žinome, iki šiol negali tiksliai suskaičiuoti nei realiai dirbančių, nei realiai atleistų darbuotojų skaičiaus, nei ministerijas aplipusių parazitinių UAB'ų ir VšĮ skaičiaus bei naudingumo koeficiento!?
Galima dar būtų prisiminti ir siūlymus valstybei aktyviau kontroliuoti bankų veiklą; ne tik žadėti, bet ir iš tikrųjų remti smulkųjį ir vidutinį verslą (o ne vien eksportuojančias ūkio šakas), teikiantį paslaugas ar gaminantį produkciją vidaus rinkai; imtis priemonių, padedančių išsaugoti darbo vietas (pavyzdžiui, reikalui esant ir nepaisant profsąjungų populistinių protestų, įvesti sutrumpintą darbo savaitę ir pan.), ir t. t.
Pateiktas anaiptol ne visas vien žiniasklaidoje skelbtų ir aptarinėtų valstybės iždo papildymo priemonių sąrašas, bet ir jo pakanka, kad įsitikintume: galimybių biudžetui subalansuoti, neskriaudžiant vargingiausiųjų, tikrai buvo daug. Tik, matyt, Vyriausybėje stokojama švarių ausų, kad visuomenės (opozicijos, ekspertų, specialistų, žurnalistų) nuomonė ir pasiūlymai būtų buvę išgirsti.
