 |
Savo laimei ar nelaimei, mes nuo amžių glaudėmės prie Neries ir Nemuno, tos upės, dvi svarbiausios arterijos, maitino sėslaus lietuvio širdį. Mes atsisakėme trauktis nuo užgyventų vietų, nors trys plėšrūs ereliai vis taikėsi mums iškapoti akis. Niekada nederėtų pamiršti 1918 m. vasario 16 dienos, kai mums pavyko nuristi nuo Lietuvos kapo daugiau kaip per šimtmetį pelėsiais ir kerpe apaugusį vergijos akmenį, taip pat ir Kovo 11-osios, kurią mes minime šiandien.
Prieš daugelį metų, dar prieškarinėje laisvoje Lietuvoje, mama grįždama iš bažnyčios pernešė mane per aukštą, siūbuojantį lieptą, pavargusi atsisėdo ant akmens ir užminė mįslę. Vienas sako – bėkim, bėkim, kitas sako – čia stovėkim, trečia sako – čia linguokim. Kas? Tai gal žmonės Pasvalio bažnyčioje? Ne, čia gi mūsų Lėvuo. Įsižiūrėk, vanduo bėga, teka, o akmenys lieka. Tai kas linguoja? Meldai, nendrės linguoja. Ta graži mįslė tinka ne tik mūsų upei, bet ir visai Lietuvai. Mes jau buvome apgynę savo laisvę, bet Maironio herojinėje dainoje „O neverk, motušėle!“ ne vien dėl rimo buvo atsiradę žodžiai: „Tau dar liko sūnų, kas tėvynę praras...“
Per okupacijas ir karą netekome beveik trečdalio savo gyventojų. Žmonės bėgo nuo grįžtančio bolševikinio cunamio. Palikdami tautą be idėjos, be vado, tik turėdami viltį dar kada nors sugrįžti. Tie, kurie narsiai kartojo: čia stovėkim, buvo sunaikinti, žuvo miškuose, tremtyje ir lageriuose. Kiti, kaip nendrės linko ten, kur spaudė srovė, kur vėjas pūtė, priešas juos laikė savais. Daugelis išmoko vogti, įprato gerti, veltėdžiauti, tokie žmonės ir šiandien mūsų valstybei didelė našta. Garbė tiems, kurie liko stovėti. Kurie po daugelio metų sugrįžo, stengėsi atgaivinti Lietuvos upę ir per ją nutiesti tiltus į pasaulį.
Atsimenate, kaip mes be atodairos šokome per bedugnę iš nelaisvės į laisvę. Jau jau įsibėgėjome, atitrūkome, šokame ir girdime: „step by step“. Gerbiamieji: „ne spešyte tovariščy“. O kai peršokome: grįžkite, „niekuda vy ne uidiote“. Kremlius mums paskelbė ekonominę blokadą. Už parlamento sienų vyko stebuklas, kuris primena evangelijose apsakytą duonos ir žuvies padauginimą. Tai buvo dienos, kai laisvė iš tiesų buvo įgavusi neįkainuojamą vertę. Žmonės 1990 metais ir dar po metų čia vežė ir nešė ne tik maistą šių rūmų gynėjams, jie aukojo juodai dienai sutaupytus pinigėlius. Kai kada visą apgailėtiną kompensaciją, gautą už ilgametę katorgą gulaguose. Tos pinigų gniūžtelės plastiko maišeliuose kartais padvelkdavo kaimo pirkios dūmu, nesibaigiančio vargo kvapu. Tie pinigai buvo skirti Blokados fondui, Laisvės gynimo fondui, tai buvo tarsi svarstis, tarsi trauklapis atkurtos mūsų valstybės žaizdoms.
Tie, kurie narsiai kartojo: čia stovėkim, buvo sunaikinti, žuvo miškuose, tremtyje ir lageriuose.
Tada, kada mes eiliniai Aukščiausiosios Tarybos deputatai neturėjome net savo kabinetų, juose buvo įsikūrę parlamento gynėjai, turėjome tik po vieną savo patarėją, tokio žmogaus labai reikėjo Ukmergėje, mano apygardoje. Šį neįprastą darbą už pusę atlyginimo sutiko dirbti tik Vanda Piešinienė, akių gydytoja, kurios nebuvo kam poliklinikoje pakeisti. Ji pažinojo daug skurstančių žmonių, kai kuriems mes stengdavomės padėti pasinaudodami Kalifornijoje gyvenančių geradarių Sinkių parama. Mudu su daktare Vandute einame pas tokį Darulį. Darulį, kuris ilgai dirbęs traktorininku nuo vibracijos nebegalėjo vaikščioti. Darulis invalido vežimėlyje, žmona po insulto nebesikelia iš lovos. Jiedu vylėsi, kad sūnus netrukus parves į namus marčią, tačiau toji nebenorėjo tekėti į šeimą, kur jau nebe vienas, o du invalidai. Vienintelis sūnus iš nevilties nusižudė. O mes viso labo teturime 20 dolerių paguodai. Darulis mums atidarė duris ir pirmi jo žodžiai: „Rašytojau, sakykite, ar ta mūsų Lietuva atsilaikys, ar ji gyvuos?“ Lietuva gyvuoja. Lietuva gyvuos, nors daugelis esame iš to išlikusio nendryno.
Ne visi mano prisiminimai, kaip tie kristalai, tinkantys garbingai praeities mozaikai. Antraisiais mūsų nepriklausomybės metais lankydamas malonės prašančius nuteistuosius Pravieniškėse sužinojau, kad čia tebelaikomi keleriems metams nuteisti du iš sovietų armijos pabėgę vaikinai. Necituosiu savo paklausimų dėl įvairių teisėtvarkos problemų tada, tuometiniam Respublikos generaliniam prokurorui, nes skubų atsakymą man atsiuntė vidaus reikalų ministro pavaduotojas Svetulevičius. Jame nebuvo nė vieno žodžio apie tuos du vaikinus, pamėginusius iš okupantų kariuomenės pabėgti į laisvėjančią savo tėvynę. Aukščiausiajame Teisme man buvo paaiškinta, kad vienas iš tų dezertyrų yra pabėgęs iš Kolos pusiasalio, o kitas nuo Uralo. Be civilinių drabužių, be maisto. Esą bėgliai pakeliui turėjo kur nors vogti arba plėšikauti. Tik tada, kai jau turėjome Respublikos prezidentą, bėgliams buvo pasiūlyta rašyti malonės prašymą, o juk pagal teisybę ir sąžinę, malonės, atleidimo už savo bukumą ir aplaidumą turėjo prašyti kai kurie tuometiniai teisėtvarkos sargai.
Pagal teisybę ir sąžinę, kad mums šioje vietoje nereikėtų liūdnai atsidusti, priminsiu jums seną bei linksmą istoriją. Viename kaime įsisiautėjo gerai šeriamas veislinis jautis. Jokie pančiai ir tvoros jau nebegalėjo jo nulaikyti. Vienas kitas sodietis nuo to jaučio jau buvo apšlubęs ar net galą gavęs. Per Oninių atlaidus gyvulys įsisuko į šventorių ir išvaikė procesiją, nes tą bestiją vyšninis klebono arnotas suerzino. Tada žmonės susirinkę nusprendė, kad stipriausi vyrai: kalvis ir dailidė, tą jautį privalo nugalabyti. Tiedu sutiko. Dailidė pasidirbins kuoką, kalvis įpratęs net staininius eržilus kaustyti, vakare pačiups tą jautį už ragų – taukšt, paukšt ir tam neraliuotam galvijui bus amen aleliuja.
Pasakykite man, kurioje šalyje tokio išilgo vargo nebūna? Gal tik tam lietuviškam griovy daugiau primėtytų „bambalių“.
Vieną vakarą abu susiruošė. Dailidė atsivėdėjęs taukšt – jautis nė krust, dar sykį paukšt – jaučiui nė motais. Bet kalvis nebeiškentęs tam dailidei sako: „Klausyk, jeigu tu ir trečią kartą man taip tvosi kakton, aš galiu to jaučio nebenulaikyti.“ Tuo ir baigėsi senų laikų istorija. O mūsų laikais žurnalistai nedelsdami imtų lukštenti kokį seniūną, merą, policiją ir prokurorą iki pat viršaus. O kaip ten toliau, klausinėtų, koks to jaučio likimas? Vyksta tyrimas. Pradėta baudžiamoji byla. Tuo tarpu tiek. Praeina metai, jie ir vėl klausia, ar tiesa, kad tas jautis buvo įsibrovęs ne tik į bažnyčią, bet ir į banką. Ar jūs žinote, kas už to jaučio stovėjo? Atsakymas: dėl banko negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Stovėjo ar nestovėjo, tyrimas kol kas tebevyksta. Dar po poros metų žmonės kalba, kad ten buvo karvė, o ne jautis. Dailidė ir kalvis tada buvo gerokai išgėrę. Karvė ar jautis, tai tik teismas gali nustatyti. Apklausiami liudytojai, paskirti teisėjai, prokurorai.
Lietuviai turi labai prasmingą posakį apie skersą ir išilgą vargą. Skersas vargas, tai tas, kuris kelią pastoja, kaip tas ragus atkišęs jautis, žūt ar būt reikia tą kliūtį įveikti. Bus sunku, buvo sunku, bet mes tai padarėme. Išilgas vargas, tai tie kasdieniai rūpesčiai, vargas, kuris tarsi prišiukšlintas griovys vingiuoja palei visą vieškelį. Pasakykite man, kurioje šalyje tokio išilgo vargo nebūna? Gal tik tam lietuviškam griovy daugiau primėtytų „bambalių“. Jeigu kas dabar užmintų mįslę – vienas sako: bėkim, bėkim; kitas sako: čia stovėkim; trečias sako: dar išgerkim, – tikriausiai būtų nesunku atspėti, jog tai greičiausiai – Lietuva. Mums labai trūksta Motiejaus Valančiaus, kuris garsiai ir įtaigiai pasakytų: „Mielosios mano avelės, juk tam mums ir duota galva, kad į antrą galą lapų nepribirtų“.
