Teisino ne kolegos žurnalistai, o žmonės, kurie dirba žemiškus darbus: vairuotojai, inžinieriai, auklėtojos ar virėjos. Teko sutikti tokių, kurie prisiekė, kad jeigu sutiktų D.Kedį, jam paspaustų ranką ir, jei reikėtų jį paslėpti, būtent taip ir padarytų. Neatmesčiau, kad susidaryti įspūdį, jog D.Kedys – šių laikų herojus, svieto lygintojas, padėjo ir žiniasklaida. Tokia jau ji visame pasaulyje ne tik mūsiškė.
Lietuvoje yra apgailėtinai daug biurokratų, prokurorų, teisėjų, Seimo narių, kurie yra šaltakraujai cinikai.
Bet atsakingi žmonės, stebintys, kas šiuo metu vyksta visuomenėje, turėtų skambinti visais pavojaus varpais. Tiesą pasakius, visai nesistebėčiau, kad tai, kaip bus išspręstas Kedžio reikalas, lems, ar žmonės neišeis į gatves.
D.Kedys, jei jis iš tiesų padarė, kuo įtariamas, – kietas vaikinas su šautuvu. Panašus į tokius, kurie nelinkę laukti, nors galbūt ir būtų sulaukęs. Aišku, galėjo ir nesulaukti. Dabar jau nesužinosi. Bet jis realizavo daugybės lietuvių slaptą svajonę ištaškyti smegenis nekenčiamiems biurokratams, prokurorams, teisėjams, Seimo nariams ir visiems kitiems.
Blogiausia visoje šitoje istorijoje, kad Lietuvoje yra apgailėtinai daug biurokratų, prokurorų, teisėjų, Seimo narių, kurie yra šaltakraujai cinikai, kuriems labiau už viską pasaulyje rūpi jų šilta kėdė ir sotus gyvenimas. Ir kurie tiesiog „kaifuoja“ vien nuo minties, kad gali pastumdyti mažą žmogelį ir pademonstruoti jam turį valdžią. Štai kodėl Kedys tapo didvyriu. Juk taip buvo per amžius.
