Visų pirma pasakytume, jog net neprasidėjus rinkimų kovai jau buvo aiškus jos nugalėtojas. Alternatyvius kandidatus iškėlusios partijos net nesitiki, kad jų atstovai laimės rinkimus. Geriausia tokios nuostatos iliustracija galėtų būti gegužės 2-ąją „Lietuvos žiniose“ pasirodęs socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus interviu, kuriame kandidatas į prezidentus pareiškė: „Manau, būtų buvę negražu, jei socialdemokratai nebūtų kėlę savo kandidato. Ši rinkimų kampanija leidžia atskleisti naujo mūsų partijos vadovo pažiūras. Žinoma, turint galvoje D.Grybauskaitės reitingus, tikėtis, kad per trumpą laiką įvyks stebuklas, negalima.“ Po tokių realistiškų socdemų lyderio žodžių sunku įsivaizduoti, kokiais motyvais vadovausis A.Butkevičiaus rinkėjas, nes jis balsuos už žmogų, kuris viešai deklaruoja, kad pralaimės...
„Nuobodi“, „nyki“, „be intrigos“ – tokie epitetai lydi prezidento rinkimų kampaniją.
Tai apnuogina problemą, kurią yra įvardijusi ir pati Dalia Grybauskaitė, kalbėdama apie lyderių krizę. Tarp kandidatų (neagituojant, išskyrus D.Grybauskaitę) tikrai sunku rasti lyderių, kurie galėtų įkvėpti tautą, turėtų aiškią valstybės ateities viziją, pajėgtų imtis krašto veidą keičiančių iniciatyvų. Politinės partijos, užuot tapusios tokios, telkiančios, lyderystės kalvėmis, yra virtusios itin vidutiniškų asmenybių dominavimo erdvėmis. Nevertėtų tuo stebėtis, nes beveik visos politinės partijos sukurtos pagal tokį kurpalį, kurį liežuvis neapsiverčia vadinti demokratine aplinka, sudarančia prielaidas skatinti diskusijas, idėjų kovą (tai leistų iškilti užgrūdintiems lyderiams), jau veikiau – vienvaldystės įtvirtinimo, klaninėmis sistemomis.
Tokia sistema gimdo intrigantus, karjeristus arba pilkas asmenybes, kurių galeriją matome kandidatų į prezidentus būryje.
Tačiau neturime išleisti iš akių dar vieno aspekto. Nuolatiniu politinės lyderystės žlugdymu, kuris itin atsispindi šiuose rinkimuose, užsiiminėjo slapti mūsų politikos architektai. Prezidentūros žmonės nuosekliai kūrė bejėgio, Konstitucijos gniaužtuose įstrigusio, gero norinčio, bet suvaržytomis galiomis prezidento įvaizdį. Toks prezidentas yra panašesnis į monarchą nei į veiklų krašto vadovą. Jam deleguojama ne politinė lyderystė, bet abstraktus moralinis autoritetas. Tai jį padaro ne vienu veikiančių politikų, o kažkokia virš jų pakibusia būtybe. Tuomet prezidento funkcijos yra tarsi megaderybininko, intrigų mezgėjo, gero tėtušio, grasančio pirštu už blogus darbelius ar bandančio sutaikyti besivaidijančius savo vaikus. Būtent tuo ir pasižymėjo Valdo Adamkaus prezidentystė.
Toks prezidentavimo modelis kažin ar patrauklus Lietuvos žmonėms. Tačiau jis įkyriai peršamas politologų kastos, nacionalinio transliuotojo, dalies žiniasklaidos. Šios mintys piliečiams kelia ne tik nuobodulį, bet ir yra paprasčiausiai atgrasios. Kaip ir Vyriausiosios rinkimų komisijos pastangos taip organizuoti prezidento rinkimų „debatus“ (vėlgi pagal politologų rekomendacijas ir idealus), kad juos stebint pradeda atrodyti, jog patenki ne į Lietuvos lyderių pokalbius, bet į intelektualinį antikvariatą. Belieka manyti, kad tai naudinga toms jėgoms, kurios nori turėti „kišeninį“, o ne veiklų prezidentą. Tačiau šie rinkimai yra galimybė patiems piliečiams išsklaidyti politinį nuobodulį.
