Tai kas, kad pati eurokomisarė jau ne pirmi metai kartoja - prezidento kėdė jos nedomino ir nedomina. Šita versija nepopuliari. Mes – už D.Grybauskaitę!
Į darnių rėmėjų chorą įsijungė net dabartinis šalies vadovas Valdas Adamkus – tiesa, eurokomisarę su visa jos kompetencija labiau regintis „ūkiniame“ poste, nes kandidatu į prezidentus, kaip neseniai prasitarė, vis dėlto sapnuoja kitą žmogų.
Savo žodį jau tarė ir valdančiąją koaliciją durstantis konservatorių lyderis, be kelių dienų premjeras Andrius Kubilius. Tikrai tikrai – jei tik D.Grybauskaitė apsigalvotų, jis bandytų įkalbėti partijos kolegas remti šią kandidatūrą. Negi teks patikėti: konservatoriai, vos prieš kelias dienas draskę vadui akis, reikalaudami užsienio ministru siūlyti partijos žmogų, mielai sutiks užleisti prezidento postą?
A.Brazauskas pataikė į dešimtuką: prezidentūra, tiksliau, aplink ją susibūrusi grupė, yra toji žiuri, kuri gerokai iš anksto ir jau daugybę metų parenka kandidatą – turintį būti vertą įdėtų pastangų ir privalantį pateisinti parodytą pasitikėjimą.Vis dėlto teks pradėti nuo pradžių. Iki prezidento rinkimų beliko vos pusmetis. Jei prisiminsime 2002-ųjų situaciją, kandidatai į prezidentus - įvardyti ir perplautais kauleliais – jau turėtų būti išsirikiavę žemam startui.
Tam yra dvi pagrindinės priežastys. Situaciją iš tiesų jaukia ką tik įvykę Seimo rinkimai ir prasidėjusios įtakos bei postų dalybos. Tačiau antrąją ir, ko gero, svarbiausiąją delsimo priežastį – sąmoningai ar ne – įvardijo eksprezidentas ir ilgametis socialdemokratų lyderis Algirdas Brazauskas. Pasak jo, prieš kalbant apie kandidatus į prezidentus, reikia palaukti ir pažiūrėti, kaip naujajai valdžiai seksis bendrauti su dabartine prezidentūra.
A.Brazauskas pataikė į dešimtuką: prezidentūra, tiksliau, aplink ją susibūrusi grupė, yra toji žiuri, kuri gerokai iš anksto ir jau daugybę metų parenka kandidatą – turintį būti vertą įdėtų pastangų ir privalantį pateisinti parodytą pasitikėjimą.
Anksčiau grupės akiratyje būdavo ambicingi jaunų partijų lyderiai. Dabar dėmesys krypsta į kitą pusę. Kaip netikėtai prakalbo V.Adamkus - į žmogų, gyvenantį Lietuvoje, nedalyvaujantį politikoje ir gerokai jaunesnį už jį patį. Ar planuojamam vaidmeniui netiktų televizijos žvaigždė, dar neseniai žibėjusi Konstitucinio Teismo padangėje? Ir be galo tinkama grupei draugų, mėgstančių kalbėti vienu – jų pačių – balsu?
Tiesa, politikos kuluaruose pasigirsta balsų, kad ši įsivaizduojama žvaigždė – ne Egidijus Kūris, bet neseniai į valdžią iš televizijos ekranų iššokęs Arūnas Valinskas. Jau įrodęs, kad eterio juokeliai liaudį veikia taip, kaip reikia.
Vis dėlto, regis, dėlionė planuojama kitokia, ir kur kas vinklesnė. Seime sužibęs šou žvaigždžių cirkas jau įrodė galintis būti puiki go-go komanda, sudaranti reikiamą foną reikiamam asmeniui. Ypač kai pasirodymams vadovauja būtent šių cirkininkų virveles įpratusi tampyti ranka. A.Valinskas ir neslepia, kad savąjį cirką dresuoja reikliai. Kaip neslepia ir simpatijų šiuo metu dar labiau užkulisiuose besiglaudžiančiam E.Kūriui – Mokytojui, kaip ne kartą sakė. Tokiu atveju didžiojo šoumeno drąsus pasakymas, kad turint tokį būrį žvaigždžių pinigų reklamai – Seimo ar prezidento rinkimų kampanijoje - iš esmės nereikia, mat jie patys yra reklama, skamba beveik pranašiškai. O žvaigždutes, galinčias nutiesti kelią į aukščiausią postą E.Kūriui, bus kam surikiuoti.
Vargu ar galima atmesti galimybę, kad įžvelgdamas tokią netolimos ateities dėlionę A.Kubilius prabilo apie teorinę paramą D.Grybauskaitei. Taip pasiųsdamas net kelis signalus. Pirmiausia – kad konservatoriai rems kitą nei prezidentūros sapnuojamas kandidatą. Kad po savo sparnu priglaudę A.Valinską nesirengia tapti jo šou dalimi. Ir, svarbiausia, kad kalbėdami apie D.Grybauskaitę jau yra parengę savo kozirį, kurį netrukus – pasak A.Kubiliaus, dar iki Naujųjų metų – ištrauks iš rankovės.
Ar konservatorių „arkliukas“ bus diplomatas Vygaudas Ušackas? Labai gali būti, nes aukštas ir gerai matomas postas Lietuvoje buvo paskutinė siekiama atrama jau seniai pradėtoje šio politiko rinkimų kampanijoje. Sumanytoje, regis, dar tada, kai Albino Januškos ir V.Adamkaus valia vietoj Užsienio reikalų ministerijos viršūnių V.Ušackas atsidūrė ambasadoje Vašingtone. Konservatoriai, užleisdami V.Ušackui užsienio reikalų ministro portfelį, deda paskutinį brūkšnį būsimojo kandidato portrete.
Be išvardytųjų, laukiama ir dar vienos intrigos - ką nuspręs ir kaip kortas išmaišys A.Brazauskas, jau užsiminęs, bet nepatvirtinęs apie paties planus būsimuose prezidento rinkimuose. Vis dėlto labiau tikėtina, kad A.Brazausko užuominos yra greičiau sprigtas į nosį vis dar į realybę grįžti nenorinčiam premjerui socialdemokratų vadovui Gediminui Kirkilui. Nes socialdemokratų mohikanui pareiškus norą kandidatuoti į prezidentus, G.Kirkilui vargu ar padėtų net išbandyta sąmokslų privačiose sodybose schema, bandant partijos bičiuliams prastumti savo kandidatūrą.
Ir galų gale – kuo čia dėta D.Grybauskaitė? Į šį klausimą atsakyti bus įmanoma greičiau ne prieš, o po prezidento rinkimų. Jų nugalėtojas turės visas galias pasirinkti kandidatą į tikrai „ūkinį“ postą – Vyriausybės vadovo kėdę. Eurokomisarės kadencija baigsis tuo pat metu. Tada ir paaiškės, ar dabartinės meilės priesaikos D.Grybauskaitei yra pagrįstos kitų metų vasarai kuriamais planais.
