Buvo proveržio koalicijos pasiūlytas ir jos balsais išrinktas Seimo pirmininku. O neseniai pakliuvo į spaudos puslapius dėl savo ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovais.
Čia jau nebeišlaikė ir prezidentės nervai. Ji po gilių apmąstymų ir nebesurasdama kitos išeities pasiūlė A.Valinskui atsistatydinti. Tai dėsninga ir taip turėjo būti. Tuo metu ministras pirmininkas tik kažką neaiškiai mykia, nesiryždamas savo protežė pasakyti tvirtą žodį - atsistatydink. Jam, girdi, dar reikalingas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) palaiminimas. O palaiminimas bus ar ne - priklausys nuo partijos politinio komiteto sprendimo. Manau, kad sprendimas, esant dabartinei situacijai, bus vienareikšmis, nors ir visko galima tikėtis iš kazuistikos didmeistrio, vadovaujančio šiam komitetui.
Kitos partijos tokių didmeistrių neturi, todėl jų sprendimai lengviau prognozuojami. Nes kuri save gerbianti partija drįstų aprobuoti Seimo pirmininko neleistinus ryšius? Bet man įdomus ir kitas klausimas: kodėl buvo priimtina A.Valinsko kandidatūra į Seimo pirmininkus baigiančiam kadenciją Respublikos prezidentui ir jis nepareiškė jokio protesto. Kodėl ryžtingoji Dalia Grybauskaitė dar praeitais metais nepatarė A.Kubiliui paieškoti į šį postą tinkamesnio kandidato. Kodėl jau būdama kandidatė į Respublikos prezidentus nepasakė, kad, tapusi prezidente, ji pasiūlys A.Valinskui atsistatydinti, nes mananti, kad nei Seimui vadovauti, nei išvykus prezidentei jos neturėtų pavaduoti kriminaline praeitimi "pasipuošęs" asmuo. Ar tai buvo tik nenoras prarasti dalį rinkėjų balsų, ar nesupratimas, kad politiko teistumas nėra jo kokybės sertifikatas. Kadangi Respublikos prezidentei A.Valinsko asmuo buvo priimtinas iki dabar, darytina išvada, kad politiko teistumas jam nėra jokia kliūtis būti vienu iš aukščiausiųjų valstybės pareigūnų. Kalbėti apie ministro pirmininko poziciją būtų galima tada, jei jis turėtų kokią nors pastovią poziciją, kuri nesikeistų į visiškai priešingą, atsižvelgiant į tai, ar A.Kubilius priklauso valdančiajai daugumai, ar opozicijai.
Taigi visos kortos atidengtos: prezidentė siūlo A.Valinskui garbingai atsistatydinti, premjeras pučia miglą visiems į akis, o pats A.Valinskas pasirinko ne garbę politikos užribyje, o realią valdžią, todėl tikrinsis savo reitingą Seime. O Seime būna visko, ypač tada, kai balsuojama slapta ir reikia daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų. Gali taip atsitikti, kad dalis biuletenių bus sugadinta arba pažymėta "prieš". Seimo nario nevaržo joks mandatas, nevaržo jo ir partiniai įpareigojimai. Tai žino A.Valinskas ir tikisi pasinaudoti šia paskutine galimybe išlikti savo poste.
O kas bus po to? Nesvarbu, kokie bus balsavimo rezultatai, proveržio koalicijai teks balansuoti ant išlikimo ribos, nes mažai tikėtina, kad A.Valinsko šalininkai liktų joje, ypač matant, kad dėl šios koalicijos veiksmų valstybės biudžetas suliesėjo pusiau, o nedarbas pagal prognozes jau kitais metais sieks 19 procentų. Tai gresia socialiniais neramumais ir net revoliucijomis. Nežinia, kaip elgsis kiti proveržio koalicijos partneriai. Ramiai akimis lydės žemyn riedantį valstybės vežimą ir lauks galimų riaušių ar šaukdami SOS imsis kokių nors ryžtingų veiksmų. Kokie galimi partijų rinkiniai naujoje koalicijoje? Jei dominuojanti jėga prezidentės valia liks TS-LKD, tai šiai partijai bus sunku apsieiti be Rolando Pakso ar Viktoro Uspaskicho šalininkų arba socialdemokratų. Galima tik įsivaizduoti, kokių virtuoziškų ėjimų reikės A.Kubiliui siekiant tautos akyse išplūstus priešus paversti draugais. Dar sunkiau prognozuoti kurio nors kito prezidentės pasirinkimo pasekmes. Bet kuriuo atveju tikėtina, kad mūsų visų laukia dar vienas neramus ruduo.
