Gal šis teiginys daug kam sukels abejonių, ypač – moderniai mąstantiems mūsų švietimo, mokslo, kultūros ir net Konstitucijos reformatoriams, kurie nori iki pat tapatybės praradimo išplėsti lietuvio bei lietuvių tautinės kultūros ir istorijos sąvokas, ištirpindami jas globalioje kultūrų sąveikų erdvėje. Regis, stengiamasi iki minimumo susiaurinti lietuvių kalbos vartojimo sritis ir modifikuoti jos rašybą, „praturtinant“ ją visų pasaulio alfabetų rašmenimis, nuo lenkiškų w, sz, rz ir kitų raidžių iki kirilicos, indų (hindi) devanagario, hebrajų, japonų ar persų rašmenų. Tačiau šiuo teiginiu tiki, dėl jo dirba, gyvena (ir net, būna, miršta) tūkstančiai lietuvių, atlaikę polonizaciją, germanizaciją, rusinimą ir kitokį tautos dvasios bei kultūros susinimą, kuris lyg lietus iš debesimis nukloto Lietuvos dangaus smelkdavo mūsų tautos gyvenimą kiekvieną kartą, vos tik ji įžengdavo į Europos istoriją kokiu nors savarankišku visuomeniniu–politiniu dariniu: genčių sąjunga, kunigaikštyste, valstybe.
Kalba ne tik lietuvių tautai yra viena svarbiausių etnoso formavimo priemonių ir požymių. Bet gal tik lietuviams ji buvo ne tik priemonė, bet ir veiksnys, ir netgi – priežastis, skatinusi lietuvių etnoso konsolidaciją, raidą ir laidavusi tautos išlikimą net ir sunkiausiais istorijos etapais. Todėl ne be pagrindo lietuvių tautai kartais yra kabinama „filologinės tautos“ etiketė, panašiai kaip žydams „limpa“ religinės tautos apibūdinimas (nes būtent religija, o ne kalba ar teritorija tūkstantmečiais vienijo žydus kaip tautą), o dar kitų tautų išskirtiniai etniniai požymiai, sumenkus kalbos vaidmeniui, tapatinami su kokiu nors etnografiniu požymiu: apranga, maistu, papročiais.
Ko gero, reikia būti visai praradusiu ne tik tautinę savimonę ir savigarbą, bet ir sveiką nuovoką lietuviu, kad imtum saugoti ir puoselėti ne tai, kas kūrė, formavo lietuvių tautą ir padėjo jai išlikti, o tai, kas jai buvo kitų primesta ar savanoriškai prisibeždžioniauta.
Niekada rimtas mokslininkas – kalbininkas, profesionalas, tirdamas kalbos istoriją, neignoruoja tų kalbos elementų, kurie į kalbą pateko iš kitų kalbų, nes tai, kaip ir mūsų gimtosios kalbos „indėlis“ į kitų kalbų žodyną ar sintaksę, fonetiką etc., yra objektyvios tikrovės faktai, galintys daug įdomaus ir svarbaus pasakyti apie tuos kalbų ir jomis kalbančių tautų istorijos laikotarpius, kurie yra neprieinami rašytinei istorijai. Tačiau tai vertinama kaip detalės, patikslinančios tiriamo objekto istoriją, o ne kaip esmę lemiantis reiškinys.
Panašiai yra ir dėl istorijos. Jei istorikas suvokia istoriją ne kaip skiautinę antklodę, mechaniškai sudurstytą iš įvairių istorinių laikotarpių (akmens ar geležies amžiaus, ankstyvųjų viduramžių, naujųjų amžių ir pan.), bet kaip tęstinį procesą, kuriame įvykiai, vieno laikotarpio suvokiami kaip pasekmės, o kito tampa tolesnių įvykių, procesų priežastimis ar akstinais, tai jis nesuabsoliutina tik vieno kurio nors istorinio laikotarpio reikšmės tautos gyvenimui bei raidai ir nesureikšmina tik vieno tipo šaltinių, iš kurio semiamasi žinių apie tautos ar valstybės praeitį, o stengiasi suvokti ir atkurti visumą.
Nesunku suprasti, pavyzdžiui, kodėl istorikai–medievistai (viduramžių istorijos tyrinėtojai) taip vertina RAŠYTINĖS istorijos šaltinius – kronikas, metraščius ir pan. Bet nesuprantama (ir nepateisinama) yra kai kurių labai gerbiamų istorikų tendencija ignoruoti tuos senesnių laikų istorijos faktus, kuriuos pateikia archeologija, paleoantropologija ar istorinė kalbotyra. Taip besielgiantys vien tik rašytinės (ir primygtinai sietinos su krikščionybės plitimu) istorijos apologetai primena tas šiuolaikines ypatas, kurioms tik toks asmuo yra reikšmingas, gerbtinas, priskirtinas „žinomų asmenų“ grupei, jei jis šmėžuoja televizorių ekranuose ar fotografuojamas blizgančių žurnalų viršeliams. O jei žmogus nėra rodomas ar fotografuojamas, vadinasi, jo ir nėra. Taip elgiasi ir kai kurie istorikai – jei faktas neužrašytas, vadinasi, jis neegzistavo.
Gal todėl ir Lietuvos istorija tokia striuka – vos tūkstantis metų, ir tie patys su daugybe tuščių puslapių?
O juk galėtų būti kitaip. Tačiau bergždžiai triūsia Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos katedra, vadovaujama profesoriaus Eugenijaus Jovaišos, įrodinėdama, kad lietuvių istorija – tai viso labo ne pati ilgiausia atkarpa ilgos ir labai turtingos baltų istorijos, apie kurią daug žinių išsaugojo mūsų žemė archeologinių radinių pavidalu ir, pridurčiau aš bei Anapilin išėję garsiausi Lietuvos vietovardžių tyrinėtojai Aleksandras Vanagas ir Bronys Savukynas, iš gilios senovės paveldėtais upių ir ežerų vardais bei žodžiais, bendrais visoms mums žinomoms baltų kalboms.
Bet veltui metų metus teikia paraiškas tos lietuvių tautos istorijai nepaprastai vertingos bendrosios lietuvių, latvių, prūsų, jotvingių leksikos tyrimų projektams Klaipėdos universiteto kalbininkai – jų nemato reikalo finansuoti neva Lietuvos istorijai ir kultūrai reikšmingus tyrimus remiančios institucijos. Ir vargu ar pamatys, kai vykdyti Lietuvos švietimo ir mokslo politiką yra patikėta žmonėms, kurie apie šviesiausią mūsų tautos asmenybę, lietuviškos dvasios žadintoją ir gaivintoją Joną Basanavičių išgali pasakyti tik tiek, kad tai buvęs psichinis ligonis.
Tokie niekad nesupras, kad lietuvių kalba tikrai daugiau, negu tik kalba. Tai dar – ir lietuvių gyvenimas.
