Atsakymo toli ieškoti nereikia. Kaip sakoma, ką pasėsi, tą ir pjausi. Susidaro įspūdis, kad kartais istorinius įvykius mūsų tauta iš anksto užprogramuoja pati.
Kovo 9-oji, pirmadienis, yra pati geriausia proga atsigręžti atgal ir prisiminti, o kas iš tikrųjų įvyko prieš 1000 metų ir kaip mes patekome į istoriją. Prisimenate: šventasis Brunonas ir 24 jo palydovai nužudyti. Parašysiu detaliai, kaip įprasta mūsų tautinėje žiniasklaidoje: pasak Brunono bendražygio ir jo žūties liudininko vienuolio Viberto, Brunonas kažkokio Prūsijos „kunigaikščio“ įsakymu buvo nukirsdintas, 4 jį lydėję kapelionai − pakarti, o penktasis kapelionas, t. y. pats Vibertas − apakintas. Kairėje, pilkame laukelyje pateikiu tikslią citatą.
1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinasi Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais Rusijos ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių vasario 23 dieną nukeliavo į dangų...
Galvoju, dabar tai daug ką paaiškina. Tarkime, kodėl lietuviai džiaugiasi, kai dega kaimyno tvartas, kodėl skaitomiausios ne geros, o kriminalinės žinios, ir taip toliau.
Sukaktis
Nežinia, kada tiksliai tai įvyko. Kol pasklido šį žinia, galėjo ir pora mėnesių praeiti. Tačiau 1009 kovo 9 d. - tai data, kuri Kvedlinburgo analuose žymi Šv. Brunono Kverfurtiečio mirties dieną. Galbūt todėl (taip pat ir dėl kalendorinių sistemų kaitos) minimos kelios skirtingos datos, skirtingos vietos. Viena iš versijų - kad Lenkijoje, tarp Mozūrijos ežerų.
Kaip ten bebūtų, Kvedlinburgo analų žinia apie šv. Brunono žūtį Rusios ir Lietuvos paribyje yra seniausias žinomas rašytinis Lietuvos vardo paminėjimas. Taip mes pranešėme pasauliui apie Lietuvą, „išgarsinome“ jos vardą.
Ar reikėtų šį faktą imti už gryną pinigą? Tas pats mūsų istorijos revoliucionierius prof. A.Bumblauskas savo straipsniuose yra savaip interpretavęs šį faktą. Gali būti, kad Lietuva analuose paminėta visiškai atsitiktinai ir klaidingai, nes ji dar painiojama su prūsais (o juk dar XIX a. vokiečių istoriografijoje tiek prūsai, tiek latviai, tiek lietuviai tebebuvo laikomi vienu bendru masyvu - Letto-Litauische Stamme).
Filmas, skirtas 1000-mečiui
Laida „Klausimėlis“ tikrai prisifilmuotų įdomios medžiagos, jei gatvėje paklaustų, o kaip viskas buvo iš tikrųjų. Galbūt padėtį nušviesti ir naujų versijų tautai pateikti galėjo istorinis filmas, skirtas Lietuvos 1000-mečiui? Juk filmai ilgam lieka atmintyje, jie efektyvesni nei istorinė medžiaga su baltomis dėmėmis.
Prisiminkime kino filmo, skirto Lietuvos 1000-mečiui konkursą. Jis taip pat virto istorija su neaiškiu kvapeliu. Sutikite, Lietuvos 1000-mečiui skirta juosta tikrai galėjo padėti mums suvokti, kas iš tikrųjų galėjo nutikti prieš tūkstantį metų. O ką dabar turime? Po to, kai dvi menininkų, kinematografų komisijos nusprendė tūkstantmečio programos lėšas skirti Š.Barto filmui apie Margirį, G.Kirkilo vyriausybė staiga pakeitė sprendimą ir nugalėtoju paskelbė R.Banionio filmą apie Žalgirio mūšį. Filmą, kuris akivaizdžiai netiko tūkstantmečiui. Filmą, kuris žadėjo suryti vis daugiau biudžeto pinigų. Filmą, kuriame gausu batalinių scenų, o kokybiškai jas nufilmuoti duota ne kiekvienam...
Ir kas dabar galėtų paneigti galimybę (V.Landsbergio frazė), kad dabarties įvykiai buvo užprogramuoti jau prieš tūkstantį metų?
