Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Liutauras Kazlavickas: Kada gebėsime tinkamai supažindinti jaunimą su Laisvės kovų istorija?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Liutauras Kazlavickas Nepaskelbtas Putino karas prieš Ukrainos laisvėjimą daugelį europiečių užklupo netikėtai. Atrodytų, mums tai turėjo būti liūdnas patvirtinimas to, apie ką ne kartą buvome perspėję užsiliūliavusius draugus Vakaruose.

Tačiau akivaizdu, kad mes patys savo pačių perspėjimų rimtai nevertinome. Čia turiu mintyje ne tik kietojo saugumo reikalus, tokius kaip susitraukusį krašto apsaugos biudžetą, bet ir „nematomus frontus“ – pirmiausiai, informacinius karus.

Visuomenės grupių tarpusavio supriešinimas, nepasitikėjimo valstybe, politine jos sąranga skatinimas, pilietiškumo raiškos savicenzūros ar net abejingumo skiepijimas – tokius ir panašius informacinės erdvės Lietuvoje modeliavimo tikslus yra daug lengviau pasiekti kolektyvinės atminties neturinčioje ir nekuriančioje, bei savo tapatumo ir vertybių istorine patirtimi neparemiančioje visuomenėje.

Tuo tarpu Putino režimas ir ekspansionizmas remiasi sovietinių laikų istorine atmintimi. Būtent tai leidžia Kremliui užsitikrinti platų visuomenės palaikymą beprotiškiems veiksmams. Ir tai tiesiogiai susiję su mūsų nacionaliniu saugumu. Todėl noriu paklausti, ką padarėme, kad atlaikytume šį sunkiai apčiuopiamą, bet labai realų veikimą?

Kalbant apie tautos bendrąją atmintį, o ypač apie XX a. laisvės kovų ir tremčių atminties išsaugojimą, berods daugelis tų, kuriems šis klausimas rūpi, pripažįsta, kad dauguma sėkmingų iniciatyvų kyla iš apačios, tuo tarpu kokios nors vieningesnės ar koordinuotos valstybės nustatytos krypties šioje srityje nėra.

Mano požiūriu, mūsų valstybingumo ir tautos savimonės reikalai yra palikti savieigai, valstybės institucijoms dažniausiai užsidedant formalius pliusus per atskirų įstaigų veikimą, valstybinių švenčių ir paminėjimų organizavimą, kuriame dažniausiai dalyvauja tie, kurie privalo dalyvauti pagal politines pareigas, nukentėjusieji ir jų palikuonys.

Esminis klausimas –  kaip nesena Lietuvos istorija sudominti augančią Lietuvos kartą? Energingų, žingeidžių ir kūrybingų jaunų žmonių neuždega formalūs didaktiniai renginiai.

Tačiau esminis klausimas –  kaip nesena Lietuvos istorija sudominti augančią Lietuvos kartą? Energingų, žingeidžių ir kūrybingų jaunų žmonių neuždega formalūs didaktiniai renginiai.

Juos uždega nuotykiai „Misijoje Sibiras“, galimybė vidury gūdaus miško šalia atstatyto partizanų bunkerio sudalyvauti mūšio inscenizacijoje, išgyvenimai bunkeryje 1984. Todėl gaila, kad nepaprastai įdomūs, emociškai jaudinantys ir neretai trilerius primenantys Lietuvos istorijos posūkiai ir jos žmonių likimai taip ir lieka nepažinti platesniam ratui jaunų žmonių.

Nors galiu suprasti kritikų argumentus, kad didesnis valstybės vaidmuo šioje srityje nepageidautinas, tačiau manau, kad jis yra pagrįstas ta pačia iš sovietinio laikmečio atsinešta totalitarinio reguliavimo baime, o gal ir baime, kad kažkurie asmenys bus nepelnytai pasmerkti, o gal ir išviešinti? Toks požiūris remiasi nepasitikėjimu mūsų demokratija.

Valstybė neturi ir negali kištis į turinį, tačiau ji privalo ne tik sistemingai  remti  iniciatyvas, skatinti diskusijas bei mokslinius tyrimus, tarptautinį pasikeitimą patirtimi, bet ir sukurti atitinkamą informacinę ir fizinę infrastruktūrą, kurioje žinios be didesnio vargo būtų prieinamos ne tik tikslingai pažinimo ieškantiems žmonėms, bet ir tiems, kurie dar tik atranda Lietuvos istoriją kaip uždegantį, savimonę ir pilietiškumą auginantį žinių šaltinį.

Esu tikras, kad Laisvės kovų istorija pirmiausia yra vertybių – vertybinių pasirinkimų istorija. Tai yra geriausias drąsos, pasiaukojimo bei meilės artimui ir Tėvynei pavyzdys.

Todėl džiaugiuosi, kad praėjusiai Vyriausybei pavyko į mokyklų istorijos ir pilietiškumo pamokų turinį, bent kaip laisvai pasirenkamą, įtraukti aštuoniolikos valandų Laisvės kovų istorijos pamokų ciklą. Tačiau šis pamokų ciklas be ugdymui skirtos infrastruktūros, įtraukiančių ekspozicijų, teminių stovyklų ir kt. formų ilgainiui, tikėtina, taps tik dar keliomis formaliomis istorijos pažinimo pamokomis.

Esu tikras, kad Laisvės kovų istorija pirmiausia yra vertybių – vertybinių pasirinkimų istorija. Tai yra geriausias drąsos, pasiaukojimo bei meilės artimui ir Tėvynei pavyzdys.

Todėl toliau diskutuodami šiais klausimais, iškėlėme idėją visuomeniniais pagrindais įkurtus tematinius muziejus, kurių gausu visoje Lietuvoje, atstatytų bunkerių infrastruktūrą, bei ryškesnes tęstines iniciatyvas Lietuvos regionuose sujungti į koordinuotai veikiančią ir valstybės remiamą struktūrą.

Buvo nuspręsta tokiu būdu sukurti penkis regioninius istorinės atminties parkus, kurie veiktų koordinuotai ir savo iniciatyvoms gautų atitinkamą finansavimą. Valstybės užduotis būtų užtikrinti finansavimą ir palengvinti infrastruktūros kūrimo bei iniciatyvų įgyvendinimo sklandumą.

Berods, niekas iš susijusių institucijų garsiai neprieštarauja idėjai, tačiau niekas nenori imtis atsakomybės jos įgyvendinti. Taip Seime metams įstrigo įstatymo pataisos, numatančios tokio tinklo koordinatoriaus vaidmenį priskirti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGRTC). O Vyriausybėje – bunkerių ir muziejų padėties studija, apžvelgianti jų daugiau nei apverktiną situaciją.

Istorinės atminties klausimų nepajėgė išjudinti net ir agresija prieš Ukrainą, visiems kalbant apie tai, kad atgimsta sovietonacistinė agresija, ir būtina stiprinti mūsų piliečių atsparumą informaciniams karams ir sovietinio stiliaus propagandai.

Šiai dienai surinkti duomenys rodo, kad visoje Lietuvoje yra apie 34 atstatytų, geresnės ar prastos būklės, tačiau pažintinę vertę turinčių partizanų bunkerių, veikia beveik 40 didesnių ar mažesnių šios temos muziejų ar ekspozicijų, dažniausiai įkurtų visuomenine iniciatyva ir beveik merdėjančių arba vos ne vos išsilaikančių.

Nepaisant to, juose vien tik 2012 metais lankėsi virš 162 tūkstančių lankytojų! Taigi nepaisant prakiurusių stogų, nuorodų nebuvimo ir dar daug kitų įsisenėjusių bėdų, tai neatšaldo žmonių bandymų geriau pažinti pasipriešinimo totalitariniam režimui istoriją. Tik įsivaizduokime, kiek daug dar galima būtų nuveikti, jei tik valstybė pripažintų šį sektorių svarbiu!

Jau kelinti metai, kai kalbu apie šiuos klausimus, susijusių institucijų atstovai pabrėžia, kad daro viską, kas jiems priklauso pagal kompetenciją. Tą galiu pripažinti, tačiau sakau, kad galime nuveikti daug daugiau, jei būsime sumanūs, kūrybingi ir nebijosime atsakomybės. Lėšų tikrai yra, tik noro trūksta. O ir klausimas nėra vien tik kompetencijų ir atsakomybių pasiskirstymo.

Klausimas – ar užmarštin išėjus liudininkams ir iniciatyviems žmonėms, neliksime su sunykusia ir fragmentiška savo istorija, kurios nebebus įmanoma atgaivinti jaunų žmonių atmintyje? Klausimas – ar būsime padarę viską, kad įskiepytumėme ateinančiai kartai atsparumą totalitarizmui?

Liutauras Kazlavickas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min