Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Martynas Nagevičius: Ar Lietuvai reikia Energetikos ministerijos?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Marynas Nagevičius Praėjusią savaitę pakankamai netikėtai kai kurie valdančiųjų partijų politikai iškėlė mintį panaikinti 2009 metais atkurtą 1990-1997 metais veikusią Energetikos ministeriją, vėl ją sujungiant su tame pačiame pastate esančia Ūkio ministerija. Matyt, toks sprendimas pasiūlytas, kaip kompromisas, tuo metu dar neapsisprendžiant kokiai valdančiajai partijai „atiduoti“ kuruoti šią ministeriją.

Opozicijai priklausantys politikai sureagavo skausmingai, pavadinę pasiūlymą valstybiškai neatsakingu ir trumparegišku. Aistras apramino premjeras, pareiškęs, kad Energetikos ministerija bent jau šiais metais nebus naikinama, nes pasak jo, Lietuvoje plėtojami visai šaliai būtini energetikos projektai, kurių įgyvendinimą Energetikos ir Ūkio ministerijų sujungimas sukomplikuotų.

Šis premjero argumentas labai gerai atspindi vieną iš pagrindinių problemų Lietuvos energetikos politikoje. Energetikos politika suprantama tik kaip eilės strateginių projektų suplanavimas ir įgyvendinimas, o Energetikos ministerija yra paversta į kažką panašaus į projektų įgyvendinimo kompaniją, atsakingą už projektų įgyvendinimą laiku ir neviršijant biudžeto.

Strateginiai projektai iš tikro yra labai svarbūs, bet tai toli gražu ne visa valstybės energetikos politika. Panagrinėjus, kaip energetikos politika vykdoma kitose ES šalyse, pamatytume, kad labai didelė dalis dėmesio yra skiriama tokiai investicinei ir veiklos sąlygų aplinkai sukurti, kuri motyvuotų investuotojus investuoti, o energetikos kompanijas bei vartotojus veikti taip, kaip tai yra naudinga valstybei.

Energetikos politika suprantama tik kaip eilės strateginių projektų suplanavimas ir įgyvendinimas, o Energetikos ministerija yra paversta į kažką panašaus į projektų įgyvendinimo kompaniją.

Prieš tai aišku paskaičiavus – kas valstybei yra naudingiausia, vertinant ne vien energijos kainas, bet ir kuriamą pridėtinę vertę nacionalinei ekonomikai, energetinio saugumo klausimus bei atitikimą strateginėms kryptims.

Pas mus gi politikai yra linkę beveik viską įgyvendinti patys, naudojant valstybinius mokesčių mokėtojų pinigus, už projektų įgyvendinimą atsakingais paskiriant konkrečius valstybės tarnautojus.

O štai sąlygos privatiems investuotojams ar vartotojams investuoti į paskirstytą energijos gamybą, efektyvesnį energijos vartojimą yra nuolat kaitaliojamos arba iš vis nekuriamos.

Ir ši problema yra kur kas didesnė ir svarbesnė, nei vien politikams svarbus klausimas – kas bus parašyta ant žmonių, atsakingų už valstybės energetikos politiką vizitinės kortelės.

Kokioms ministerijoms atstovauja ES valstybių ministrai, kurie 3-4 kartus per metus susitinka su mūsų energetikos ministru per ES ministrų tarybos posėdžius aptarti visai ES reikšmingų su energetika susijusių klausimų?

Tarp 28 ES šalių Lietuvos energetikos ministras turi tik vieną kolegą, kurio atstovaujama ministerija vadinasi lygiai taip pat – Energetikos ministerija. Tai Belgijos regiono – Valonijos energetikos ministras (Belgijoje kiekvienas iš trijų regionų turi savo atskirą ministeriją, kuruojančią energetiką).

Net 14 ES ministrų, kuruojančių energetiką, atstovauja ministerijoms, kurių pavadinime nėra žodžio „energetika“. Iš jų lygiai pusė – Lenkijos, Latvijos, Rumunijos, Kroatijos, Italijos, Slovakijos ir Nyderlandų ministrai atstovauja ekonomikos (ūkio, ekonominio vystymo, ekonomikos reikalų) ministerijoms. Suomijos ministro darbovietė – Ekonomikos ir užimtumo ministerija, Estijos – Ekonomikos reikalų ir komunikacijų ministerija, Liuksemburgo – Ekonomikos ir tarptautinės prekybos ministerija, Austrijos – Mokslo, tyrimų ir ekonomikos ministerija, Čekijos – Pramonės ir prekybos ministerija, Vengrijos – Nacionalinio vystymo ministerija, Slovėnijos – Infrastruktūros ir teritorijų planavimo ministerija.

Jei Lietuvoje už energetikos politiką atsakingas pareigūnas vadintųsi ne energetikos ministru, bet Ūkio ministerijos viceministru, jis tikrai nesijaustų našlaičiu tarp savo kolegų Europoje.

14 ministrų atstovauja ministerijoms, kurių pavadinime yra žodis „energetika“. Bet šios ministerijos kuruoja ne vien energetiką. Danijos ministerija vadinasi Klimato kaitos ir energetikos. Tai logiška, turint mintyje, kad energetika yra viena labiausiai klimato kaitą įtakojančių ūkio šakų. Lietuvoje klimato kaitos klausimus kuruoja Aplinkos ministerija. Panašiai vadinasi ir Jungtinės karalystės ministerija – ten ministerijos, kaip ir JAV bei Airijoje, vadinami vyriausybės departamentais – Energetikos ir klimato kaitos departamentas. Švedijoje – Verslo, energetikos ir komunikacijų ministerija. Vokietijoje – federalinėEekonominių reikalų ir energetikos ministerija. Panašiai ir Bulgarijoje – Ekonomikos ir energetikos ministerija. Flamandijoje – Biudžeto, finansų ir energetikos ministerija, Briuseliui atstovauja ministras, atsakingas už aplinką ir energetiką.

Graikijos ministerija vadinasi Aplinkos, energetikos ir klimato kaitos. Kipre – Energetikos, komercijos, pramonės ir turizmo ministerija. Originali Malta – ten energetiką kuruoja Energetikos ir sveikatos apsaugos ministerija. Prancūzijoje – Ekologijos, darnaus vystymo ir energetikos ministerija. Ispanijoje – Pramonės, energetikos ir turizmo ministerija. Portugalijoje – Aplinkos, teritorijų planavimo ir energetikos ministerija. Airijoje – Komunikacijos, energetikos ir gamtinių išteklių departamentas prie vyriausybės.

Taigi, jei Lietuvoje už energetikos politiką atsakingas pareigūnas vadintųsi ne energetikos ministru, bet Ūkio ministerijos viceministru, jis tikrai nesijaustų našlaičiu tarp savo kolegų Europoje.

Dar vienas Energetikos ir Ūkio ministerijų sujungimo privalumas būtų tas, kad ženkliai sumažėtų skiriamų politinio pasitikėjimo pareigūnų. Vietoje ministro ir trijų viceministrų liktų tik vienas viceministras. O dabartinių energetikos viceministrų funkcijas sėkmingai atlikti galėtų ministerijos departamentų vadovai.

Dabar Energetikos ministerija yra vienintelė ministerija Lietuvoje, kur išvis nėra departamentų. Tai yra – viceministrai vadovauja tiesiogiai skyrių vadovams. Aišku – valdančioms partijoms politinio pasitikėjimo pareigūnų skaičiaus sumažėjimas ne itin patiktų, sumažėtų jų įtaka. Bet užtai tikėtina, kad ministerijoje padaugėtų karjeros pareigūnų, čia didesnės galimybės, kad jie būtų profesionalesni, nei dabartiniai viceministrai, skiriami partijų.

Sutaupytos lėšos atlyginimams leistų įdarbinti bent kelis papildomus specialistus, kurių energetikos ministerijai dabar taip trūksta. Papildomas ministerijų sujungimo privalumas – mes išvengtumėme tokių situacijų, kokia Energetikos ministerijoje susidarė šiuo metu, kai keičiantis valdančioms koalicijoms, visa ministerija keliems mėnesiams lieka iš vis be vadovų.

Be to, sujungus Energetikos ir Ūkio ministerijas, tikėtina, kad, ministerijos keliami tikslai bus platesni, ji sieks didžiausios naudos Valstybės ekonomikai, o ne koncentruosis prie siauro tikslo sumažinti energijos kainas, kas yra tik viena naudos valstybei dedamoji.

Vertėtų netgi pasvarstyti galimybę šiai ministerijai perduoti kuruoti ir pastatų renovacijos klausimus bei klimato kaitos klausimus. Ypač turint mintyje, kaip sudėtingai pas mus bendrauja skirtingos ministerijos, spręsdamos klausimus, patenkančius į kelių ministerijų kuruojamas sritis. Apibendrinus – pats klausimas – ar Energetikos ministerijos Lietuvai reikia ar ne – yra visai nereikšmingas. Ko Lietuvai iš tikro reikia, tai ne ministerijos, bet aiškios, efektingos ir toliaregiškos energetikos politikos.

Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min