Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Milda Dargužaitė: Zylė rankoje ar sakalas danguje?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Milda Dargužaitė Savaitę po rinkimų į Europarlamentą prasidėjo „rimta“ kova dėl Vilniaus mero posto. Net ir man pačiai netikėtai viešumoje pasirodė mano pareiškimai „merė arba nieko“. Vien tik alternatyvaus kandidato šmėstelėjimas horizonte sukėlė nemažą triukšmą. Kai kas rado progą pasirinkti sau taškų, kai kas pasišaipyti, o kiti dar ir apšmeižti – surasti visokiausių asociacijų su įvairiausio pobūdžio skandalais ir sukarikatūrinti bei pažeminti nepriklausomų profesionalų pasiryžimą išmainyti profesinę karjerą į visuomeninę veiklą.

Įkarštis kažkiek atslūgo man oficialiai pareiškus, kad į politiką nesu pasiruošusi eiti. Paragavusi viešo mobingo skonio galiu tik pasidžiaugti, kad mano „išsišokimas“ paskatino kai kuriuos kandidatus pasitempti ir rimčiau pradėti ruoštis artėjantiems rinkimams.

Tačiau nereiktų praleisti progos pasvarstyti iš esmės: kokius žmones mes norime matyti tvarkant mūsų ūkį – miestų, institucijų ir t.t. Kokia būsimų miesto lyderių patirtis ir gebėjimai garantuos didžiausią sėkmę visuomenei? Kas yra svarbiau – politinė patirtis ar administraciniai gebėjimai įgyvendinti ambicingus planus ir vizijas?

Juk sumanus politikas nebūtinai yra sumanus vadybininkas, o geri kalbėjimo  įgūdžiai ir gebėjimas kurstyti politines aistras nebūtinai reiškia gerus norus, tikrą entuziazmą ir atsidavimą tikslui.

Gerų merų pavyzdžių yra apstu: pradedant nuo žymaus Niujorko mero M.Bloombergo, panaudojusio savo pragmatišką valdymo patirtį sprendžiant opiausias miesto problemas, baigiant Otoronhangos miestelio Naujoje Zelandijoje meru D.Williamsu, motociklų mechaniku ir pardavėju, sugebėjusiu panaikinti savo miestelyje jaunimo nedarbą ir sustabdyti masinę emigraciją.

Tad kuo pasižymi geriausi merai pasaulyje? Dauguma šaltinių svarbiausiu gero mero bruožu išskiria sąžiningumą, etiškumą, empatiją žmonėms ir pasišventimą dirbti savo bendruomenei.

Geriausi merai pasaulyje nėra vien tik patyrę politikai. Atvirkščiai, dauguma jų į šį postą atsineša labai vertingos patirties iš verslo.

Taip pat yra labai svarbu mokėti vizijas įgyvendinti, laikytis stiprių principų,  atsiribojant nuo įvairiausių įtakų, būti pragmatišku bei sugebėti suburti gerą komandą.

Be viso kito, taip pat yra suprantama, kad vis dėlto svarbiausia mero darbo dalis yra vietinės ekonomikos vystymas bei naujų darbo vietų kūrimas.

Tad geriausi merai pasaulyje nėra vien tik patyrę politikai. Atvirkščiai, dauguma jų į šį postą atsineša labai vertingos patirties iš verslo, kur efektyvus valdymas ir rezultatų siekimas yra neatsiejama darbo dalis.

Deja, Lietuvoje nesant tiesioginių mero rinkimų mes užtveriame kelią nepriklausomiems kandidatams su kitokia nei politine patirtimi įsitraukti į miestų valdymą. Labai dažnai profesionalai vengia politinių klikų ir atsisako dalyvauti ten, kur jų žinių ir patirties būtent labai reikia. Dauguma žmonių su nauju požiūriu – nepriklausomų, susikūrusių gerbūvį savo pastangomis ir profesine kompetencija – nenori būti įtraukti į politines kovas ir rizikuoti savo reputacija, ypač neišvengiant žiniasklaidos šviesos.

O būtent kitokios nei tik politinės patirties šiuo metu Vilniaus (ir ne tik) savivaldybėje labai reikia. Stebint visų partijų miestų lyderių rinkimus susidaro įspūdis, kad per dažnai pamirštama, jog mero pozicija yra ne užsitarnauta politinė lyderystės pakopa, bet labai sudėtingas ir daug praktinių profesinių įgūdžių ir gebėjimų reikalaujantis darbas.

Lengviausia darbo dalis – vizijos ir jų pristatymai. Sunkiausia – jų efektyvus įgyvendinimas, panaudojant optimaliausius resursus bei labai gerai suprantant finansinius įsipareigojimus visų mokesčių mokėtojų sąskaita. Nė neverta kalbėti apie skaidrumą ir sąžiningumą – tai turėtų būti ne vienas iš siekiamų tikslų, bet absoliučiai fundamentalus valdymo principas.

Vilnius turi didžiulį potencialą tapti vienu iš geriausios gyvenimo kokybės miestu Europoje. Ir ta linkme tikrai judame – entuziastingų žmonių dėka, kurie čia kuria inovatyvius verslus, organizuoja įvairiausias iniciatyvas, ieško originalių meniškų sprendimų pagyvinti miestą.

Bet savivaldybės vaidmuo kuriant miesto ateitį turi būti kur kas didesnis. Visų pirma, kol kas net neturime aiškios miesto vizijos. Kokia Vilniaus tapatybė? Kokį jį norime matyti ateityje? Hipsterių, artistų, menininkų, inovatorių, bankininkų? Neturime kompleksiškai integruoto tikslo, kurio link norime judėti – nei verslo, nei kultūros, nei urbanistikos srityse.

Kol kas net neturime aiškios miesto vizijos. Kokia Vilniaus tapatybė? Kokį jį norime matyti ateityje? Hipsterių, artistų, menininkų, inovatorių, bankininkų?

Tačiau be strategiškai užsibrėžtų tikslų stokos vis dėlto didžiausia šios dienos problema yra neefektyvus kasdieninių „nuobodžių“ reikalų tvarkymas – būtent tai, kas nulemia komunalinių ir viešų paslaugų kainas ir kokybę.

Atrodo, kad pamirštame, jog žymiai aukštesnės šilumos kainos nei kitur Lietuvoje ar nesutvarkytos gatvės „dėl lėšų trūkumo“ yra būtent labai prasto miesto valdymo pasekmė.

Savivaldybei priklausančios įmonės ir įstaigos jau kurį laiką garsėja neskaidrumu, savųjų protekcija, neskaidriais viešais pirkimais, išpūstais kaštais, neefektyviu valdymu. O to pasekmė – aukštesnės paslaugų kainos mums visiems.

Jau visi senai girdime, kad Vilniaus savivaldybė yra ant bankroto ribos. O tai taip pat yra blogo valdymo pasekmė: nesugebėjimas (ar nenoras?) pragmatiškai prognozuoti savivaldybės biudžetą bei neapskaičiuotos išlaidos vykdomiems projektams.

Grandiozinės vizijos įgyvendinamos reklamuojant neapčiuopiamą naudą ir neatskleidžiant visų kaštų, kuriuos patiria gyventojai. Kaip žinia, savivaldybė neturi neriboto biudžeto, tad kiekvienas nuostolingas projektas atima resursus iš kitų svarbių miestui prioritetų.

Dar blogiau, šiuo metu net neįmanoma viešai rasti visų savivaldybės finansinių sandorių ar net išsianalizuoti finansinę būklę. Deja, nuo nesuvaldomų finansinių įsipareigojimų ir didėjančios savivaldybės skolos vėlgi kenčiame mes visi – be papildomų lėšų negalime tikėtis, kad savivaldybė pataisys kelius ar išspręs perpildytų darželių problemą.

Finansinė našta galėtų palengvėti, jei savivaldybės administracija bei jai pavaldžios įstaigos būtų efektyviau valdomos. Net neabejoju, kad bet koks patyręs vadybininkas surastų labai daug būdų, kaip būtų galima sumažinti kaštus nepaaukojant paslaugų kokybės.

Aišku, kaštai yra tik viena medalio pusė. Apmaudu, bet antra medalio pusė yra lygiai tiek pat surūdijusi: dabar nesimato jokių proaktyvių ir/ ar originalių savivaldybės sprendimų, kaip pagerinti miesto vaikų ugdymą ar paskatinti įvairesnę užklasinę veiklą bei profesinį orientavimą. Kaip ir sveikatos apsauga ar socialinė priežiūra, švietimas savivaldybėje yra tik „funkcija“.

Ne veltui geriausi merai pasaulyje yra ne tie, kurie „ramiai dirba savo darbą“, bet tie, kurie keičia savo miestą iš esmės, ieško originalių būdų, kaip spręsti įvairiausias problemas.

Ne veltui geriausi merai pasaulyje yra ne tie, kurie „ramiai dirba savo darbą“, bet tie, kurie keičia savo miestą iš esmės, ieško originalių būdų, kaip spręsti įvairiausias problemas, buria verslo, švietimo, nevyriausybinių organizacijų atstovus bendram tikslui. Visi be išimties pasižymi gebėjimu ne filosofuoti, o daryti. 

O kur mes esame šiandien? Atrodo, kad aktualiausi Vilniaus valdymo klausimai yra leisti ar neleisti švęsti Rusijos dieną ar gėjams šventės metu žygiuoti Gedimino prospektu. Šios temos kelia vienadienį triukšmą, kaitina aistras ir padeda politikams atkreipti į save dėmesį, bet ar tai padeda įsigilinti į tikrąsias miesto problemas, iššūkius ir kaip konkrečiai juos galima įveikti? Ar tai leidžia geriau suvokti ką reiškia geras miesto valdymas ir kokią patirtį bei gebėjimus privalo atsinešti kitas Vilniaus meras?

Prieš tris mėnesius konservatorių pakviesta apsvarstyti galimybę tapti jų kandidate į mero postą, supratau, kad buvo įvertinta tai, jog miesto valdymui reikalinga stipri profesionalų komanda su įvairiapusiška patirtimi.

Toks iššūkis man pasirodė viliojantis. Nedelsdami ėmėmės namų darbų – kartu su puikia komanda pradėjome analizuoti Vilniaus problemas, ieškoti geriausių pasaulinių pavyzdžių, kaip tas problemas reikia spręsti. Pradėjome burti ir aukščiausių kvalifikacijų profesionalus, kurie visuomeniniais tikslais žadėjo mielai patarti įvairiausiais klausimais ir net prisijungti prie rinkimų sąrašo.

Deja, kaip parodė praėjusios savaitės triukšmas, dar net nepriėmus jokių sprendimų, per daug laiko vis tik teko skirti politinėms vidinėms trintims, o ne konkretiems darbams.

Tačiau labai tikiuosi, kad greitai suprasime, jog merai turi būti renkami tiesiogiai, o ne per partijų sąrašus. Būtent tada galėsime tikėtis, kad atsiras daug naujų žmonių, kurie ne tik norės keisti savo miestus, bet ir turės sukaupę tam reikiamos patirties. Svarbiausia, jie turės galimybę siekti šio svarbaus miestui posto, nepriklausomai nuo partijų užkulisinių intrigų, tarpusavio ginčų ir pavienių partijos narių manipuliacijos vardan savanaudiškų ambicijų.

 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min