Pirmiausia prisimenant pačias eitynes į galvą lenda dvi pagrindinės mintys. Pirmoji yra ta, kad norėčiau apsaugoti savo vaikus. Ne, tikrai ne nuo gėjų, o nuo tų, kuriuos mačiau oponentų minioje. Nuo tų piktų, smurtą, kaip vienintelę savo tiesos įrodinėjimo priemonę, pripažįstančių žmonių, save vadinančių tradicinių vertybių ir šeimos sergėtojais.
Kokią jie žinią šeštadienį pasiuntė mano ir jūsų visų vaikams? Pirmiausia tai, kad savo ribotų tikslų galima siekti nepaisant priemonių: smurtu, įžeidimais, akmenimis, dūminiais užtaisais... Vaikams jie parodė, kad galima spjauti į įstatymus ir Konstituciją, taip pat į tuos, kuriems įstatymus patikėta saugoti.
Nuo šių „tradicinių ir šeimos vertybių“ saugotojų nukentėjo du savo darbą dirbę policininkai ir žurnalistas.
Pirmose gatvės chuliganų gretose stovėjo du Seimo nariai ir visiems parodė, kad ir jiems nusispjauti į įstatymus, kuriuos patys kuria. Įtikėję, kad magiškas žodžių junginys „Seimo narys“ jiems leidžia viską, Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka šoko per policijos saugomą tvorą ir kibo į atlapus pareigūnams.
Ar visą tai, ką matėme šeštadienį prie Baltojo tilto, ir yra „šeimos ar tradicinės vertybės“? Vargu...
Visi tie, kurie priešinosi seksualinių mažumų eitynėms, būtent šeimos ir tradicines vertybes kėlė į pirmą vietą. Aiškino, neva eitynės pakenks nepilnamečiams, sužalos jų sąmonę, tiesiog apkrės homoseksualumo virusu. Seksualinių mažumų atstovams eitynių priešininkai padarė tokią reklamą, kad dabar net visi darželinukai žino žodį „gėjus“.
Mano vaikų nereikia saugoti nuo informacijos apie kitokius žmones. Jie turi žinoti, kad aplink mus gyvena ne tik krikščionys, bet ir kitų tikėjimų atstovai. Jie turi žinoti, kad kažkur greta mūsų gyvena ne tik balta odos spalva išsiskiriantys žmonės, bet kitų rasių atstovai. Jie turi žinoti, kad nėra vienos teisingos nuomonės, kad žmonės turi teisę turėti skirtingus įsitikinimus, skirtingas pažiūras, gali kitaip rengtis, atrodyti, šnekėti. Galų gale jie turi teisę ir kitaip mylėti. Mylėti net tos pačios lyties atstovus.
Vaikai turi žinoti, kad greta mūsų yra ne tik tradicinės šeimos, kuriose santykiai grindžiami tarpusavio pagarba ir supratimu, bet ir šeimos, vadinamos tradicinėmis, tačiau jose egzistuoja smurtas ir neapykanta. Vaikai turi teisę žinoti, kad net ir ne visa šeima yra vis dėlto šeima. Vaikai taip pat turi teisę žinoti, kad yra kitokių šeimų, kuriose nebūtinai vyras gyvena su moterimi.
Vaikai turi teisę žinoti šituos dalykus. Jie privalo suprasti, kad visi mes esame žmonės. Skirtingi, bet žmonės, turintys vienodas teises.
Vaikai taip pat turi teisę žinoti, kad savo argumentus reikia ginti ir savo tiesas įrodinėti argumentais, o ne kumščiais, plytgaliais ar dūminėmis bombomis. Todėl ir sakau, kad noriu savo vaikus apsaugoti nuo tokių „vertybių saugotojų“, kokių matėme prie Baltojo tilto.
Pagiriamasis žodis Vilniaus policijai
Antras svarbus dalykas, kurį po eitynių norėčiau pasakyti, yra pagiriamasis žodis Vilniaus apskrities policijai. Tuo metu, kai laikinai einantis generalinio prokuroro pareigas Raimondas Petrauskas, pasidavęs rėkiančios minios spaudimui, visiškai susimovė, Vilniaus apskrities policija garbingai ir iki galo atliko savo pareigą – grupei žmonių užtikrino jiems Konstitucijos garantuotas teises.
Ties atitvarais stovintys policininkai buvo įžeidinėjami, į juos buvo mėtomi akmenys ir kelio ženklai, tvoros gabalai, „tolerantiški tarsi skandinavai“ lietuviai jiems į akis purškė dujas.
Visi tie, kurie priešinosi seksualinių mažumų eitynėms, būtent šeimos ir tradicines vertybes kėlė į pirmą vietą. Aiškino, neva eitynės pakenks nepilnamečiams, sužalos jų sąmonę, tiesiog apkrės homoseksualumo virusu. Seksualinių mažumų atstovams eitynių priešininkai padarė tokią reklamą, kad dabar net visi darželinukai žino žodį „gėjus“.Nė kiek neabejoju, kad ir tarp eiseną saugančių pareigūnų buvo ne vienas, kuriam nepatinka gėjai. Tačiau šie pareigūnai suprato, kad jų pareiga yra aukščiau už asmeninį „myliu – nemyliu, patinka – nepatinka“. Jie tiesiog garbingai vykdė duotą priesaiką Lietuvai, saugoti žmones ir Konstitucines vertybes. O tuo metu į juos buvo spjaudoma.
Išskyrus tam tikrą neryžtingumą, tramdant du kostiumuotus Seimo chuliganus, policija savo darbą atliko puikiai. Iš anksto buvo parengtas planas, kad konfrontuojančios pusės nesusitiktų. Ir tas planas buvo įgyvendintas. Galiu tik spėti, kad įniršiu persisunkusią minią tai dar labiau siutino.
Savo įniršį į kairę ir į dešinę taškiusi minia nenorėjo suprasti, kad šimtai policininkų, šeštadienį stovėjusių ties užtvarais, saugojo ne tik grupelę kitaip mąstančių ir kitaip gyvenančių žmonių. Policininkai saugojo tai, be ko mes negalėtume vadintis laisvais: žmogaus teises, žodžio laisvę, konstitucines vertybes.
Vilniaus apskrities policija šį šeštadienį visą tai išsaugojo ir patiems gatvės chuliganams.
Nors tai jau šimtus kartų sakyta, vėl pasikartosiu. Teisę į taikius susirinkimus Konstitucija garantuoja visiems: darbininkams, moterims, pensininkams, bedarbiams, patriotams, triušių augintojams, sraigių rinkėjams, mokytojams, inžinieriams, baikeriams, BMW mėgėjams, televizijos žiūrėtojams ir ją kritikuojantiems, krikščionims, musulmonams, budistams, studentams, valstybės tarnautojams, dviratininkams, mūrininkams, lietuviams, rusams, žydams, skustagalviams ir ilgaplaukiams... Visiems. Taip pat – gėjams ar liesbietėms. Ir Vilniaus apskrities policininkai šeštadienį šią teisę apgynė.
Visi turi teisę teisę į žodžio ir minties laisvę. Ir tie, kurie nesutinka su vienos ar kitos žmonių grupės ar pavienių asmenų reiškiamomis mintimis. Ir jūs, dabar skaitantys šias eilutes, turite teisę nesutikti su mano mintimis. Jūs net turite teisę ir galite tai pasakyti komentarų skiltyje. Tačiau tai turi būti daroma kultūringai ir nepažeidžiant Lietuvoje galiojančių teisės aktų.
Kad savo nepritarimą vienoms ar kitoms idėjoms galima išreikšti kultūringai, kūrybingai, (o svarbiausia – be smurto), matėme jau kitą dieną, sekmadienį, kai Vilniuje rusakalbiai minėjo pergalės prieš fašistinę Vokietiją metines.
Beje, tarp sekmadienį protestavusių prieš Gegužės 9-osios minėjimą buvo ir nemažai tų pačių veidų, kurie išvakarėse prie Baltojo tilto stovėjo pirmose gretose ties policijos užtvaromis. Veidai buvo tie patys, protesto formos – skirtingos. Tai dar teikia vilčių, kad kada nors Lietuvoje reikės mažiau policininkų, ginančių Konstitucijos garantuotas teises.
