Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nuomonė: dėl ko galėtų kilti trečiasis pasaulinis karas

0
Skaitysiu vėliau
A A

Tradicinė šeima Kai šiandien kalbama apie šeimą ir jos vietą visuomenėje, regis, absoliučiai niekas nėra patenkintas esama situacija. Visiems atrodo, kad padėtis bloga. Ir visi suvokia, kad reikalas labai svarbus, gal net žūtbūtinis. Kartais atrodo, kad vyksta karas. Pilietinis karas. Ir ne vien Lietuvoje. Tai pasaulinis pilietinis karas.

Vienoje kovotojų pusėje tie, kurie, jų įsitikinimu, kovoja už toleranciją, pagarbą individui ir jo laisvei. Priešingoje pusėje – kovotojai už... na, pavadinkime, „atsakingumą“. Kadangi pasirinkimai turi pasekmes. Todėl laisvė, vien dėl savo prigimties, negali būti absoliuti. Pastarieji nori apginti tai, kas turi  teigiamų pasekmių daugumai žmonių ir visai visuomenei. O tuo pat metu išvengti to, kas, jų duomenimis,  sukelia asmenines ir socialines problemas.

Vyksta atkakli kova dėl idealų ir įsitikinimų viešojoje erdvėje: politikoje, teismuose, internete... Į kovotojų gretas jungiasi daugybė žmonių – ištisi sambūriai, įvairiausios organizacijos ir institucijos. Ir tai geras dalykas! Sveikas reiškinys, patvirtinantis, kad pilietinė visuomenė gyva. Žmonėms ne tas pats. Žmonės ieško bendro gėrio. Žmonės nėra užsisklendę pragmatiškame, individualistiniame, ciniškame pasaulyje. Jie pasirengę ginti tai, ką jie suvokia kaip tiesą, teisingumą, žmogaus orumą.

Visi nori būti laimingi. Visi siekia geresnės, teisingesnės visuomenės. Abi pusės užima pozicijas, atitinkančias jų pasaulėžiūrą bei asmeninę gyvenimo patirtį. Patirtis lemia gėrio ir blogio sampratas. Dėl tiesos galima ginčytis, dėl nuoširdumo – nelabai. Tikriausiai visų mūsų motyvai teisingi, nors pasirenkamos kovos priemonės – ne visada...

Gamta skaudžiai baudžia ją ignoruojančius, o gyvenimo prasmė yra labiau vidinių nei išorinių turtų klausimas.

„Tolerantiškieji“ nieko nenori teisti ar uždrausti (nebent manančius, kad reikia ką nors uždrausti), nes kiekvienas gali ir turi pats pateikti savo laimės ir prasmės formulę. Žodis „tiesa“ juos gąsdina inkvizicijomis. „Atsakomybė“ laikoma individo sąžinės reikalu, nes absoliučios, visus įpareigojančios moralinės normos neegzistuoja. Visada esama išimčių – vienišai motinai pavyksta išauginti laimingesnį ir doresnį vaiką už tą, kuris augo su abiem tėvais. Įstatymų paskirtis – apsaugoti mūsų teises, kad be rimtos priežasties jos nebūtų varžomos.

„Atsakingiesiems“ tikrovė neatsiejama nuo laimės, gyvenimo prasmės ir santarvės su gamta paieškų. Gamta baudžia ją ignoruojančius, o gyvenimo prasmė yra labiau vidinių nei išorinių turtų klausimas. Esama pasirinkimų, kurie pačia savo prigimtimi artina arba atitolina nuo šių tikslų. Žmogus nėra izoliuotas, jis gyvena ir veikia kitų žmonių aplinkoje, jo pasirinkimai tiesiogiai ar netiesiogiai saisto ir kitus. Teisės aktai – lyg kelio ženklai. Jie įspėja apie kelio ypatumus, padeda pasiekti saugaus gyvenimo uostą: asmeninę laimę ir visuomenės gerovę.

Reikia susitaikyti su mintimi, kad karas tarp šių dviejų stovyklų nebus trumpas. Kadangi garbingas žmogus nesileis į kompromisus dėl klausimų, kurie yra jam egzistenciniai. O šiuo atveju, tie garbingi žmonės (tiek vienoje, tiek kitoje fronto linijos pusėje) savo sampratomis yra labai toli vieni nuo kitų. Niekas iš esmės nemato prasmės sėsti prie bendro stalo ir derėtis. Jie vieni kitų visiškai nesupranta. Kalba skirtingomis kalbomis, vadovaujasi skirtingomis žmogiškosios būties prasmėmis. Pačią tikrovę suvokia skirtingai.

Skirtis – pamatiniai klausimai. Ką reiškia būti žmogumi? Kas yra laimė? Kas yra laisvė? Kas yra gėris ir kas blogis (jei tai apskritai egzistuoja)? Ir ką reiškia tolerancija? Kokia jos sąsaja su tiesa, atsakomybe, bendruoju gėriu? Diskusijos turi prasidėti dėl šių didžiųjų filosofinių klausimų. Čia glūdi pati reikalo esmė. Kitaip vien gaišime laiką, aptarinėdami ledkalnio viršūnę, bet nematydami esminės aisbergo dalies.

Trumpas šis karas nebus. Net jeigu viena iš kariuomenių užimtų visas pozicijas ir primestų savo požiūrį. Prasidės partizaninis karas. Bus žmonių, kurie ginklų nesudės. Ramybės nebus. Prievarta į taiką neveda.

Net ir tuo atveju, jei būtų panaudoti „filologiniai ginklai“, pakeičiant strateginių žodžių reikšmę, bandant kontroliuoti žmonių mąstymą, naikinant raktines priešo sąvokas. Net jei ta prievarta būtų demokratinė-buldozerinė daugumos diktatūra. Nekalbant jau apie vieno ar kelių galingųjų nutarimą, tarptautinių struktūrų spaudimą. Prievarta sukelia tik dar didesnį sąmyšį, pyktį ir pasipriešinimą.

Į taiką veda tik dialogas. Bandymas suprasti kitos pusės pozicijas iš esmės. Suprasti jų baimes ir viltis. Nebūtinai kad jas perimtum, bet kad suprastum, kad galėtum kalbėtis. Kad atpažintum tai, kas siekių gilumoje yra bendra. Kad išbandytum ir išgrynintum savo poziciją. Tai tiesos ir teisingumo paieška. Be išankstinių nusistatymų dėl kitos pusės motyvų. Be manipuliacijų. Be prievartos. Kantriai.

Evgenia Levin (Bernardinai.lt)/Brianas Bradley
Evgenia Levin (Bernardinai.lt)/Brianas Bradley

Vargu ar greitai sulauksime tokių diskusijų Seime ar Europos Sąjungos institucijose. Jos turi prasidėti žemiau. Asmeniniam lygmenyje. Mokyklose. Universitetuose. Žiniasklaidoje. Ten turi vykti nuoširdi tiesos paieška. Demokratinės institucijos tiesos nesukuria. Jos tik stengiasi atrasti tokius visuomenės sugyvenimo būdus, kurie leistų organizuoti  gyvenimą be smurto ir prievartos. Pilietinė visuomenė čia turi padėti. Padėti toms institucijoms orientuotis, kad teisė ir politika būtų kai kas daugiau nei vien kovos už valdžią laukas.

Laimei, jau gyvuoja ir veikia trečioji pajėga – „taikdarių“ būrys. Nors didesnio dėmesio kol kas jis gal ir nesusilaukia. Šie žmonės daugiau mąsto ir stebi nei kalba. Kitų nenuvertina pagal stereotipus ar emocijų pliūpsnius. Motyvų neteisia, bet klauso. Stengiasi suprasti, užmezga pokalbį. „Taikdariai“ nevengia galynėtis su didžiaisiais filosofiniais klausimais. Turi nuoseklių atsakymų, juos dėsto kantriai, argumentuotai. Nieko jie nepuola.  Nebijo būti nepopuliarūs. Trokšta tik vieno – kompetentingų, nuoširdžių pašnekovų.

Publikacijos autorius amerikietis nuo 1994 m. gyvena Lietuvoje, jis yra vienas Studijų centro „Liepkiemis“ steigėjų.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min