Jėzaus kalbose, kurias perduoda biblinė tradicija, lengva pastebėti jo išskirtinį atsidavimą Tėvui, didžiavimąsi juo, troškimą įvykdyti Tėvo valią, rūpinimąsi jo reikalais, pastangas apreikšti jį žmonėms. Galų gale, mirdamas ant kryžiaus atiduoda jam savo dvasią. Jėzus atsiskleidė kaip tobulas sūnus, aukštai iškėlęs sūnystės idealą.
Savo esme krikščioniškasis tikėjimas yra ne tiek teocentrinis, kiek patrocentrinis – į Tėvą per Sūnų Šventojoje Dvasioje.
Kai kas mano, kad toks tikėjimas pabrėžia vien vyrą, patriarchatą. Juk vaikai ir broliai yra ne tik tėvo, tačiau ir motinos pagimdyti, mylimi ir globojami. Būdamas gryna dvasia Dievas nėra lytiškas, tačiau yra ir moters bei motinystės Kūrėjas ir šaltinis. Biblija Dievui priskiria ne tik tėvo, tačiau ir motinos savybių, todėl Dievo tėvystė pranoksta žmogišką įsivaizdavimą, apribojant vien vyriškumo samprata.
Daug kas vadina Jėzų Kristų genialiu oratoriumi, lyderiu, naujos etinės sistemos ir civilizacijos kūrėju, sėkmingiausiu visų laikų visuomeniniu veikėju, tačiau lengvai gali pamesti iš akių jo troškimą, siekį ir pastangas subrandinti naują žmogaus savimonę – sūnystę ir iš jos kylančią brolystę. Krikščioniškojo tikėjimo siekis ir matas – tapti ir augti Dievo įsūniais ir vaikais. Tai lytis, kultūras, laikmečius ir kitokius skirtumus viršijantis siekis.
Šv. Raštas nurodo kelias galimas žmogaus tapatybes, kurias ir žmonija, ir kiekvienas atskiras žmogus yra išgyvenęs, kurioje nors ilgainiui įsitvirtina ir pasilieka: vergo, tarno arba sūnaus.
Vergas yra svetimas, jis supranta tik lazdos argumentus, todėl jis priverčiamas paklusti arba tampa maištautoju ir žudiku. Vergo religijoje Dievas prisimenamas tik nelaimėse. Dažniausiai bedievystė yra maištingoji vergiško mąstymo išraiška, besivadovaujanti „bijo-nebijo“ psichologija ir argumentais.
Panašiai darosi ir valstybės tikrovėje: vergų mentaliteto piliečiai yra priverčiami ir tramdomi. Tarnas, samdinys ar prekiautojas taip pat yra svetimas, kuris laukia užmokesčio, todėl juda tiek, kiek „patepamas“, kiek naudinga. Bet tik sūnus yra artimas, ištikimas ir atsiliepia į tėvo meilę, ja vadovaujasi, įsipareigoja, yra paveldėtojas. Tai ir krikščioniškojo tikėjimo, ir visuomeninio gyvenimo idealas, kurį paliudijo šventieji ir patriotai.
Priimdamas žmogiškąją prigimtį, Sūnus tapo broliu – gyvendamas, bendraudamas, pagelbėdamas ir mirdamas kaip brolis. Biblija liudija jo jautrumą ir rūpestį žmogumi. Išties krikščioniškojo tikėjimo skelbiamas žmogaus išaukštinimas stulbina: per brolystę su Dievo Sūnumi tampama Tėvo įsūniais ir bendrapaveldėtojais.
Kuria linkme pasuko Europa, atmetusi Švč. Trejybę, Tėvą ir Sūnų?
Tėvas yra sūnaus pradžioje, o sūnus yra kilęs iš tėvo, į jį panašus, tačiau paradoksaliai yra jau kitas, ir kitoks, ir skirtingas. Tėvas gimdo, auklėja, gina, suteikia tiesos pažinimą, yra autoritetas, todėl šia prasme kai kurie tarp mūsų teisingai vadinami tėvais, yra pašaukti atspindėti tėvystę vienintelio Tėvo.
Lotyniškas žodis „auctoritas“ yra kilęs iš giminingo „augeo“, reiškiančio augimą atsiremiant į kažką. Tėvystės ir motinystės autoritetas – tai buvimas pagrindu ir atrama visomis prasmėmis: egzistencine, kultūrine, psichologine, socialine, dvasine ir dalykiška. Dar daugiau, tai žmogaus brendimo etapai, meilės pavidalai.
Jei nėra tėvo, tai ar gali būti broliai? Apšvietos laikais pasigirdo ir ilgainiui ėmė plėstis naujos brolystės idėjos: Dievo, autoriteto, pamatinių vertybių nėra, nereikia, nesvarbu. Tai stengiamasi pabrėžti kiekviena proga, dedamos pastangos būti broliais be Tėvo.
F.Nietszche į savo sukurtų personažų lūpas įdėjo piktdžiugišką žudikų šūkį: Dievas nužudytas, jo nebėra! Taip „broliai“ tampa sužvėrėjusių našlaičių-plėšikų govėda, kurią vienija ydos, neapykanta, nusikaltimai ir baimė. Taip atrodė Prancūzų revoliucija, Spalio perversmas ir kitos panašios revoliucijos. Taip atrodo postmodernizmo tikrovė.
Pasaulietinė melagingoji brolystė yra dar viena utopija, iliuzija ir parodija, kurios apraiškos matosi Europos Sąjungos tikrovėje.
ES konstitucijoje Tėvui nepalikta vietos, atsisakyta jį minėti. Brolystės pagrindu padarytas materialinės gerovės, klestinčios ekonomikos siekis. Ją daugumas Europos šalių turi, tačiau nebeturi žmonių, širdies, daugumas pasidarė savanaudžiai, įsigali susvetimėjimas, nesugebėjimas bendrauti, užmegzti brandžius ir pastovius ryšius, nyksta šeimos, krenta demografija, daugėja psichinių ligonių.
Be gimdytojo, be tiesos ir jos gynėjo, be autoriteto, be koordinačių ir tvarkos brolystė išyra, atsiranda priešiškumas, neapykanta, varžymasis ir išnaudojimas.
Kita vertus, kaip gali rastis brolystė, jei sutuoktiniai nenori turėti vaikų, turi tik vieną? Vieno vaiko arba bevaikės šeimos lemia ne tik demografinį, praktinį, tačiau ir dvasinį nuosmukį, psichologinį skurdą. Aš nekalbu apie nevaisingas poras, kurių yra mažuma, bet apie tokias poras, kurių gyvenimo stilius yra egoizmas, ir nevaisingumas yra norimas.
Visavertės šeimos idealas – bent trys vaikai. Tuomet ir tėvystė įgauna prasmę, ir brolystė bei visuomenė tampa įmanomi.
Tėvystė, sūnystė ir brolystė yra glaudžiai susiję. Jei vyras buvo prastas savo tėvo sūnus, gali turėti rimtų sunkumų būti tėvu savo vaikams. Gal būt ir ne dėl savo kaltės. Arba tėvo nebuvo šeimoje, arba buvo susikompromitavęs, arba nenormali motina nukonkuravo tėvą, arba ir pats sūnus piktavališkai jį atmetė.
Žemiškasis tėvas ne visada yra tobulas ir sektinas, ne visada pakankamas brolystės pagrindas, todėl svarbu, kad vyras turėtų dvasinę nuostatą išlikti dangiškojo Tėvo sūnumi. Čia yra daug vietos vyro dvasingumui plėtotis ir nepaliaujamas atsinaujinimo ir tvirtybės šaltinis.
Kuria linkme pasuko Europa, atmetusi Švč. Trejybę, Tėvą ir Sūnų? Argi ji nėra biblinis sūnus palaidūnas, atsisakęs savo kilmės, vertybių, vienybės pagrindo, todėl iššvaistęs visą praeities kartų palikimą?
Vakarų civilizacija savo apogėjų pasiekė Jėzaus Kristaus eroje, kuris savo širdyje puoselėjo dvi meiles, dviejų tipų ryšius – jis turėjo sūnišką širdį Tėvui ir brolišką širdį mums, kuri mus suvienijo į bažnytinę bendruomenę ir sėkmingiausią visų laikų civilizaciją. Bet jei Tėvo nebėra, tai tokie mes ir broliai.
