Ir „Lietuvos žiniose“, ir kitoje žiniasklaidoje pastebėta, kad mūsų krašte į politiką neretai žengia asmenys, kurie yra arba savo specialybės autsaideriai, arba siekia politikos sąskaita pagerinti savo gerovę, o rinkėjai nesuvokia, kad vienas dalykas yra dainuoti scenoje, kitas – kokybiškai rengti įstatymus. Pagrindinė Seimo problema – nevykusių įstatymų priėmimas. Bene ryškiausias iš jų – motinystės atostogų. Kaip jo pasekmes likviduoti, reikėtų Saliamono galvos. Seime trūksta teisininkų ir ekonomistų, užtat apsčiai dainininkų ir kitokių pramogų verslo atstovų.
Prabėgo metai, kai dirba šis Seimas. Daugiau negu pusmetį jame siautėjo balaganinės nuotaikos. Pagaliau pavyko sustyguoti gana darnią parlamento vadovybę. Vadinasi, kai reikalas prispiria, galima ir susitarti. Manau, visose frakcijose esama mąstančių žmonių. Ir jie, užmiršę savo asmenines ambicijas, turėtų sėsti prie derybų stalo, o ne vien kaltinti vieni kitus už krizinę situaciją.
Pagaliau pavyko sustyguoti gana darnią parlamento vadovybę. Vadinasi, kai reikalas prispiria, galima ir susitarti. Manau, visose frakcijose esama mąstančių žmonių. Ir jie, užmiršę savo asmenines ambicijas, turėtų sėsti prie derybų stalo, o ne vien kaltinti vieni kitus už krizinę situaciją.
Dabartiniame Seime didžiausia atsakomybė už padėtį valstybėje tenka Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams (TS–LKD), Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP) ir „tvarkiečiams“. Jie turėtų pagaliau suvokti (juk jie Seime turi absoliučią daugumą) atsakomybę už krašto likimą ir suprasti, kad neįmanoma sudaryti stabilios Vyriausybės be TS–LDP. Negi socialdemokratai tiki, kad, persiviliojus iš dabartinės koalicijos visokias prielipas prie dabartinės opozicijos, įmanoma veiksminga Vyriausybė?
Pakanka pasiskaityti Liberalų sąjūdžio programą, kad suvoktum, kas tai per paukščiai. Kaip jie traukia žemyn dabartinę Vyriausybę, taip trauks ir bet kurią kitą. Kyla klausimas: ką bendro turi konservatoriai–krikščionys demokratai su Eligijaus Masiulio kompanija? Lygiai to paties klauskime ir socialdemokratų, kas juos sieja su XIX amžiaus laukinio kapitalizmo adeptais, nebent neprincipingumas ir žūtbūtinis noras būti ministrais.
Senovės graikai sugalvojo terminą „plutokratija“ – pinigų valdžia, nepaisant to, kaip tie pinigai įgyjami. Svarbiausias gyvenimo tikslas – biologinių poreikių tenkinimas, nepaisant kitų gyventojų interesų (tegu kiti skursta, badauja, gyvena iš išmaldos). Dabartinė valdžia linksta į tą pusę. Pakanka išanalizuoti Liberalų sąjūdžio programą. Istorijos pamokos vienareikšmės: valstybių, kurių absoliuti gyventojų dauguma skursta, likimas tragiškas.
Pasigirsta balsų: „Griaukime Andriaus Kubiliaus Vyriausybę.“ Algirdas Julius Greimas yra pastebėjęs: „Mes džiaugėmės Smetonos režimo žlugimu, bet nepagalvojome, kas atsitiks jį nuvertus.“ Mūsų nelaimė ta, kad rinkėjai pavedė spręsti savo likimą atsitiktiniams politikoje žmonėms, kuriems būdingas plutokratinis mentalitetas. A.Kubiliaus problema – jis gina kiekvieną susikompromitavusį veikėją, kuris, jo nuomone, padeda TS–LKD išsilaikyti valdžioje. Ar mąstoma apie ateitį, išparduodant valstybės turtą? Tikėtis, kad dabartinės sudėties Vyriausybė išspręs ekonomines problemas, tolygu svajonėms po metų Vilniaus gatvėse išvysti dinozaurus...
Dabar Lietuvos likimas – Lietuvos piliečių, o ne išorinių jėgų rankose. Olandija, Belgija, Danija, Šveicarija savo teritorija kur kas mažesnės negu Lietuva, o gyventojų skaičiumi jos kelis kartus pralenkia mus. Jos taip pat neturi jokių žemės iškasenų. Viską pasiekė savo intelektu. Apie tai turime mąstyti visi.
Analizuojant dabartinę situaciją, atrodo, kad daug kam valstybės pamatų griovimas ir chaoso kėlimas – prestižo reikalas. Ar ne tai iliustruoja Artūro Paulausko veikla?
Jis į Lietuvos politinį olimpą patekdavo tik prie ko nors prisiklijavęs. Jo partija viena niekada neįveikdavo rinkimų barjero. Kai niekas nepanoro su juo sudaryti priešrinkiminės koalicijos, sugalvojo naują būdą atkreipti į save dėmesį – surengti referendumą dėl Konstitucijos pataisos, leidžiančios, surinkus 300 tūkst. parašų, paleisti Seimą. Priėmus šią pataisą, susidarytų galimybė absoliučiai mažumai rinkėjų paleisti daugumos išrinktą Seimą. Įvairios šantažuotojų grupuotės pajėgtų nuolat versti jį gintis nuo galimų išpuolių. Neteko girdėti, kad tokia nuostata veiktų kurioje nors šalyje.
Teisininkas profesionalas turėtų suprasti, kad tik esant stabilumui valstybėje galima išbristi iš ekonominės ir politinės krizės. Dabar siekiama spekuliuoti kai kurių piliečių teisiniu neišprusimu ir nepasitenkinimu – pavojingai įsiūbuoti valstybės valtį.
