Todėl jos Vakarai jau atsisakė. Bet jeigu mūsiškiams agitacijos ir propagandos meistrams rūpėtų tiesa, jie turėtų keisti darbą ir šeimininkus.
Lietuvoje griūna dangus ir dėl JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV). Kas galėjo pamanyti, kad mūsų krašte rasis tiek daug filmo „Patriotas“ gerbėjų, pasiryžusių už Amerikos garbę paaukoti galvas. Pirmasis dėl Amerikos krito Mečys Laurinkus, nors nėmaž nepanašus į Melą Gibsoną.
Tie patys agitacijos ir propagandos meistrai, netikėtai pražydę karšta meile Amerikai ir CŽV, šaipėsi, kad prezidentė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) ieško Lietuvoje ateivių iš kosmoso. Be abejo, marsiečių nepavyko aptikti. Ir net teroristų bei CŽV agentų, kurių ir pėdos seniai ataušusios.
Bet buvo surasta tai, ko, įtariu, prezidentė iš tikrųjų ieškojo ir dėl ko kilo visas šis triukšmas. NSGK rado savus „valstybininkus“, kurie šeimininkavo Lietuvoje kaip kokie CŽV agentai bananų respublikoje. Ir ne tik Lietuvoje, o ir Baltarusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje. Parama demokratijai ir pseudorevoliucijoms poetiškais pavadinimais (oranžinė, rožių), draugystė su į valdžią atvestais tariamais demokratiniais lyderiais, svaičiojimai apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimą virto „valstybininkų“ antrąja prigimtimi. Kaip ir kova su A.Lukašenka ir jo etatinės opozicijos rėmimas tapo „valstybininkų“ pelningiausiu verslu. Tuo gali įsitikinti išvydęs klestinčią Lietuvos ambasadą Minske, kur šeimininkauja Turniškių skandalo herojus Edvinas Bagdonas. Jeigu baigtųsi A.Lukašenkos izoliacija, žlugtų ir „valstybininkų“ verslas.
„Valstybininkai“, neršiantys šioje posovietinėje Rytų erdvėje, ištrynė ribą tarp užsienio ir vidaus politikos. Juk ambasadorius M.Laurinkus buvo atšauktas ne dėl užsienio politikos, o dėl neleistinos reakcijos į krašto vidaus įvykius. Iš esmės „valstybininkų“ ir prezidentės vidaus karo auka tapo ir užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas.
Nūnai valdančiosios koalicijos viena tvirčiausių atramų – prezidentė. Bet ir valstybės vadovei reikia Vyriausybės ir Seimo paramos.
Mano įsitikinimu, V.Ušackas savo išsimokslinimu, patirtimi ir autoritetu buvo bene stipriausias užsienio reikalų ministras per visą atkurtos nepriklausomybės dvidešimtmetį. Bet ši patirtis ministrą buvo neišvengiamai susiejusi su „valstybininkais“, todėl jis ir atsidūrė tarp dviejų ugnių. Ir galiausiai abiem pusėms neįtiko. Ne mažiau nei D.Grybauskaitę nuvylė ir „valstybininkus“: nors nenoromis ir vilkindamas, vis dėlto įvykdė valstybės vadovės nurodymą dėl M.Laurinkaus, pernelyg lengvai ir greitai pats pasidavė.
O juk V.Ušackas turėjo provokuoti D.Grybauskaitę tol, kol būtų kilęs Vyriausybės ir prezidentės konfliktas. Čia „valstybininkai“ turi gražios patirties – 1999–ųjų premjero Gedimino Vagnoriaus „prezidentūrėles“. Vyriausybės ir Valdo Adamkaus konfliktas baigėsi prezidento pareikštu nepasitikėjimu premjeru, Vyriausybės krize ir katastrofa Tėvynės sąjungai – skilimu, po kurio ji ilgai neatsigavo.
Nūnai valdančiosios koalicijos viena tvirčiausių atramų – prezidentė. Bet ir valstybės vadovei reikia Vyriausybės ir Seimo paramos.
D.Grybauskaitės, Vyriausybės ir Seimo valdančiosios daugumos darnūs santykiai – košmaras, „valstybininkams“ prisisapnavęs blogiausiame sapne. V.Ušackas, užuot nutraukęs šį košmarą, oriai atsistatydino.
Vis dėlto net premjero Andriaus Kubiliaus ir prezidentės spiriamas, V.Ušackas susikompromitavusio, dviejų Seimo tyrimų išvadose neigiamai įvertinto Dainiaus Dabašinsko iš Kijevo neatšaukė. Bet gal nereikia per daug norėti, nes tai būtų žaidimas su ugnimi – dar ims supykęs D.Dabašinskas ir prabils. Tai būtų tas pats, kaip parsivežti iš Rusijos KGB archyvus.
Žinoma, tie atgauti KGB archyvai ir tikra liustracija būtų kitaip pakreipusi valstybės raidą, jai „valstybininkai“ būtų padarę ne didesnį poveikį nei ateiviai iš kosmoso. Šį nuvalkiotą ir visiems pabodusį žodį „valstybininkai“ į pasaulį neapdairiai paleidau aš dar Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalo išvakarėse, ironizuodamas neoficialų galios centrą. Iš tikrųjų tai naujos kartos posovietinė nomenklatūra, nepriklausomybės metais susiformavusi iš žemiausios grandies senosios nomenklatūros ir Atgimimo laikais iškilusio politikos, verslo, žiniasklaidos elito, kurio atstovai dėl jauno amžiaus nebuvo partijos ar net komjaunimo nariai, tačiau suskubo įstoti į KGB ar bent Krekenavos agrofirmos akcininkus. Naujoji nomenklatūra su niekuo, taip pat ir senąja nomenklatūra, nebuvo linkusi dalytis valdžios (ne dešinieji, o Gediminas Kirkilas pasiuntė savo partijos patriarchą Algirdą Mykolą Brazauską į pensiją). Ir nors naujoji nomenklatūra iš aukšto žvelgė į komunistų senjorus, ji perėmė senosios nomenklatūros papročius ir ydas. Ir svarbiausią metodą, išbandytą dar Lenino, kai jo teorines diskusijas su idėjiniais bolševikų priešininkais svariai paremdavo čekistai. Panašiai naujosios nomenklatūros politinius ir verslo konkurentus dorodavo VSD, kuris virto politine policija. Rinkdamas ir kaupdamas kompromituojančią informaciją, VSD ilgainiui pradėjo manipuliuoti visomis kitomis valstybės institucijomis ir net Seimu. VSD tapo naujosios nomenklatūros „skydu ir kalaviju“, šantažu ir baime įgijusiu neribotą ir nekontroliuojamą valdžią.
Bet Lietuvos žmonės išsirinko nebijančią prezidentę. Nebijančią ir savo praeities, kurios neišsižada ir nebando perrašyti (dėstytojavimu aukštojoje partinėje mokykloje negali didžiuotis, bet ką padarysi). Kadangi D.Grybauskaitė nesileidžia įbauginama šantažu, belieka propaganda – be informacijos, be argumentų, be minties. Paprasčiausia koliosena, kurios įtaigos nepadidina vis tulžingesni ir vulgaresni žodžiai. Tai spjaudymas prieš vėją – gaila, antiprezidentiškų isteriškų paskvilių autoriai nemato veidrodyje savo veido.
Prezidentė kapoja ne pavienes galvas – ji demontuoja korumpuotą sistemą, išsklaido naująją pokomunistinę nomenklatūrą. Kai bus sutvarkytas „Algimanto Valantino klausimas“, pirmasis – ardymo, griovimo ir išvalymo etapas artės į pabaigą, prasidės lemiamas antrasis – kūrimo, naujų žmonių skyrimo etapas. Kol kas prezidentė pradeda ir laimi... Lietuva.
