Žiniasklaidoje jau minėta, kad iš Seimo pirmininko pareigų Arūną Valinską prezidentė padėjo versti dėl neteisingo sugėrovų sąrašo ir todėl, kad jis šiaip nebuvo labai geras parlamento vadovas. Užsienio reikalų ministrą V.Ušacką ji į šalį nusviedė, nes pastarasis viešai drįso netobulai nukopijuoti prezidentės politines intonacijas.
A.Valantinas prezidentei įtinka su visai kitokio masto kupra. Veltui prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys pabrėžia, kad prezidentę tenkina jo darbas „šiuo metu“. Nėra ženklų, kad blogai būtent dabar savo pastarąsias diplomatines pareigas vykdo skandalais apsivėlę buvę saugumo vadai Mečys Laurinkus ir Dainius Dabašinskas, bet juos iš pareigų šalies vadovė meta. Taigi ir kyla rimtas kriterijų klausimas.
Jei jau A.Valantinas tinka D.Grybauskaitei, tai turi tikti su visu savo bagažu. Su savo kontoros pražiopsotomis rezonansinėmis žmogžudystėmis, žuvusio saugumo pulkininko Vytauto Pociūno mirties aplinkybių ir pomirtinio šmeižimo atkakliu netyrimu, pozicija garsiųjų dvylikos saugumo pažymų klausimu, „Samanėlės“ istorijomis. Kodėl?
Pirmą kriterijų jau paminėjau – viešas nuolankumas ir gebėjimas pataikyti į taktą. Seimas pasakė, kad A.Valantinas blogai atlieka pareigas? Na ir kas? Tai tik dar viena priežastis D.Grybauskaitei pasipuikuoti savo galia ir valia prieš nepopuliarią, žemais reitingais garsėjančią tautos atstovybę. Dar vienas pliusas galios žaidime. Kaip ir dėkingas, klusnus, nuolankus ir paslaugus, politiškai išromytas padaras su generalinio prokuroro regalijomis. Toks, kaip anksčiau sėkmingai tarnavo jau istorija tampantiems „valstybininkams“, mielai, katino Leopoldo šypsena šypsosis ir naujam realiam galios centrui.
Kad viskas būtų patikimiau, šis veikėjas ne taip seniai ėmėsi nagrinėti Seimo automobilininkų–brangininkų reikalus, o dabar nelauktai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl D.Dabašinsko ir M.Laurinkaus veiklos. Tyrimą, kurį vykdyti buvo paprašytas dėl asmeniškai prezidentės inicijuoto ir jos valia įvykdyto tyrimo dėl JAV žvalgybos kalėjimo Lietuvoje. Ankstesnio, keleriopai svarbesnio, išsamesnio ir sudėtingesnio parlamentinio tyrimo, apnuoginusio Valstybės saugumo departamento (VSD) užvaldymą, medžiaga jo ir toliau nedomina.
Šiandien galima teigti, kad „valstybininkais“ pasivadinusios nomenklatūros grupuotės stuburas išties sulaužytas. Tik klausimas – kas toliau – nėra toks paprastas. Galima entuziastingai skanduoti ir švęsti, tikint, kad visi kadriniai ir kitokie prezidentės judesiai tikrai tėra skirti valstybei apvalyti nuo nomenklatūrinių pūlinių ir gangrenų. Tebūnie – tikintieji, matyt, tiki, kad ir A.Valantinas tam pasitarnaus. Stebuklų galbūt būna, bet yra ir kitų nerimą keliančių ženklų.
Dvylikos korupciją ir žiniasklaidos papirkinėjimą atskleidžiančių VSD pažymų istorija yra nebaigta. Ir liūdniausia tai, kad iš prezidentės, kuri taip gracingai ir principingai iššlavė „valstybininkus“ iš VSD vadovybės, girdime tą patį, ką girdėjome iš jų. Tai nuo Arvydo Pociaus ir Valdo Adamkaus laikų kartota demagogija, esą Seimui pažymų duoti negalima, nes vis trūksta instrukcijos, kaip tą padaryti – dar rimtesnė problema nei A.Valantino prisijaukinimas.
Būtent dėl VSD vadovo posto, regis, gali virti dar viena nuožmi politinė kova, kurios tikslas anaiptol nėra priversti „žvalgų bendruomenę“ paklusti elementariai parlamentinei kontrolei. Norėtųsi apsirikti, bet D.Grybauskaitės pozicija pažymų klausimu greičiau gali reikšti norą sukurti situaciją, kad formaliai parlamento kontroliuojamos institucijos realiai būtų tik jos vienos rankose. Nesvarbu, kad kas nors aiškina, jog pažymų perdavimas parlamentui jau yra daugiau neva simbolinis klausimas. Pirmiausia netikiu, kad informacija ten taip jau visiškai paseno, o antra, jei reikšmė tik simbolinė – kodėl taip nesimboliškai tam perdavimui trukdoma? Vėl negeras įtarimas – parlamentą siekiama toliau laikyti bereikšmio tautos neapykantos sugertuko, atsakingo už visokias ekonomines krizes, vietoje.
Dar vienas lakmuso popierėlis, kuris puikiai iliustruos prezidentės kovos su „valstybininkais“ kokybę, yra žmonių, kurie nukentėjo nuo minėto klano, nes mėgino ginti valstybės interesus, likimas. Vien VSD iš darbo išmesti ir išėsdinti dešimtys žmonių. Kol kas teisybė neatkurta nė vieno jų atžvilgiu.
Valstybei reikėjo prezidento, gebančio išjudinti gerokai pašvinkusį „stabilumą“, ir nėra blogai, kad tai vyksta. Tik štai kito niekam neatskaitingo galios centro vietoj „valstybininkų“ susiformavimas, kaip rezultatas, gali dominti nebent kvanktelėjusius, kietos rankos išsiilgusius baudžiauninkus.
