Trūkumų galima vardinti daug, bet, manau, labiausiai šioje stadijoje aptarimo vertos dvi nuostatos. Esminė yda yra tai, kad įstatymas numato, jog vaikas yra savarankiškas juridinis subjektas, kurio gerove ir kitomis teisėmis rūpinasi dvi institucijos – valstybė ir šeima.
Dėl valstybės rūpesčio abejonių nekyla. Visiškai pritariame, kad valstybė turi rūpintis vaikais, bet pirmiausia reikia pasirūpinti šeima, kurioje jie auga. Kaip galima rūpintis vaiku atskirai?
Vaiką „iškėlus“ į atskirą erdvę, kur rūpinamasi jo autonomiškomis teisėmis, išeina, kad vaikai yra sau, o tėvai – sau.
Kokią šeimą įstatymo iniciatoriai įsivaizduoja be vaikų? Įstatymo nuostata vaikus vertinti individualiai, atskiriant juos nuo tėvų, aptinkama visuose naujojo įstatymo punktuose. Vaiką „iškėlus“ į atskirą erdvę, kur rūpinamasi jo autonomiškomis teisėmis, išeina, kad vaikai yra sau, o tėvai – sau.
Tokį atskyrimą turėtų užtikrinti didžiulis biurokratinis ir administracinis mechanizmas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), pateikusi Seimui šį įstatymo projektą, sąmoningai siekia ne vienyti, o skaidyti šeimas. Mums tokia koncepcija visiškai nepriimtina.
Apmaudu, kad TS-LKD frakcijos pasiūlytam alternatyviam Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektui nebuvo pritarta po pateikimo. Jame buvo įtraukta nuostata, kad vaikas yra neatsiejama šeimos dalis, o kita teisinė pusė, galinti daryti tam tikrus veiksmus vaiko gerovei užtikrinti, yra valstybė, tačiau tik išskirtinais atvejais ir tik tuomet, kai yra aiškūs įrodymai, kad šeima nesusitvarko. Tai ypač svarbu, todėl pabrėžiu, kad tik išskirtinais atvejais ir tik tuomet, kai yra aiškūs įrodymai, kad šeima nesusitvarko.
Kita nusistebėjimą kelianti nuostata – socialinio globėjo institucijos steigimas, kuri, mano supratimu, yra labai pavojinga.
Kita nusistebėjimą kelianti nuostata – socialinio globėjo institucijos steigimas, kuri, mano supratimu, yra labai pavojinga.
Pirma, šios institucijos įsteigimo kaštai nėra niekaip įvertinti, ji gali kainuoti žymiai daugiau nei vaiko išlaikymas vaikų namuose.
Tačiau pavojingiausia, kad ši institucija lengvai gali virsti savitiksle, suinteresuota turėti kuo didesnį vaikų skaičių, nes už tai bus gaunamos išmokos, priedai ir kita – iš to bus gyvenama. Tai labai pavojinga, ypač stebint egzistuojančius atvejus analogišką modelį turinčiose valstybėse, kai iš vaikų globos kartais daromas verslas.
SADM pateiktame įstatymo projekte yra labai daug pavojingų naujovių, pavyzdžiui, kad už išsakytą pastabą, sukeltas neigiamas emocijas, už nepriteklių ir panašius dalykus bus galima teisiškai reikalauti atimti vaiką ir atiduoti jį laikinajam globėjui.
Taigi vargingiau gyvenančios šeimos jau turi bijoti, kad iš jų nebūtų paimtas vaikas. Žodiniai ministerijos darbuotojų tvirtinimai, kad taip neatsitiks – bereikšmiai, žinant, ką juodu ant balto norima įrašyti įstatyme. Todėl tokios įstatymo koncepcijos priėmimas būtų didžiulis smūgis ir taip įvairius gyvenimo išbandymus patiriančioms šeimoms.
Apibendrintai galėčiau pasakyti, kad šis SADM įstatymas parengtas visiškai ignoruojant visuomenės, šeimų organizacijų, su šiais klausimais dirbančių teisininkų nuomonę.
Tą galėjome liudyti ir Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto surengtuose klausymuose dėl šio įstatymo, trukusiuose keturias (!) valandas, kur susibūrė pilna salė susirūpinusių visuomenininkų. Dauguma jų išreiškė nuogąstavimus dėl konkrečių siūlomų nuostatų ir pačios projekto koncepcijos.
Deja, ministerijos atstovai daugiau dėmesio skyrė piliečių pastabų ginčijimui nei įsiklausymui į jas. Todėl SADM teikiamo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekto ydas matančių Seimo narių grupės parengė ir įregistravo daugiau nei pusšimtį įstatymo pataisų, atspindinčių visuomenės nuomonę ir lūkesčius.
Rimantas Jonas Dagys yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Šešėlinės Vyriausybės socialinės apsaugos ir darbo ministras
