Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: Dešimt metų su Europa.

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Radvilė Morkūnaitė Po kelių dienų švęsime Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetį. Viena vertus, dešimt metų – valstybės gyvenime labai trumpas laiko tarpas, kad galėtume daryti toli siekiančias išvadas. Kita vertus, šie dešimt metų – tai beveik pusė mūsų dabartinės Nepriklausomybės gyvenimo, todėl bendras tendencijas įžvelgti jau galime.

Prieš dešimt metų entuziastingai ir beveik vienbalsiai balsavome už Lietuvos tapimą Europos Sąjungos nare, o šiandien taip pat entuziastingai tą pačią Europos Sąjungą kritikuojame.

Kartais ši kritika gal ir pagrįsta (pavyzdžiui, kuomet skaičiuojame, kad ES skiria Lietuvai mažiau paramos, nei kitoms ES valstybėms), kartais – visiškai nepagrįsta (kuomet atsivėrusias sienas ar eurą kaltiname dėl emigracijos iš Lietuvos mastų). Tačiau kritikuodami, ko gero, nė nesusimąstome – juk be ES neturėtume net ir tos paramos, kurią gauname dabar, o norėdami išvažiuoti į kitas Europos valstybes, tebestovėtume ilgose eilėse prie sienų (kaip stovime važiuodami į Baltarusiją ar Rusiją).

Kritikuodami, ko gero, nė nesusimąstome – juk be ES neturėtume net ir tos paramos, kurią gauname dabar, o norėdami išvažiuoti į kitas Europos valstybes, tebestovėtume ilgose eilėse prie sienų.

Taigi pabandykime įvertinti, ko verta mūsų narystė Europos Sąjungoje. O paprasčiausia vertinti materialia išraiška, tai yra pinigais.

Nuo įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais Lietuva jau yra gavusi apie 30 milijardų litų paramos.

Per artimiausius 6 metus turėtume gauti dar kiek daugiau nei 23 milijardus litų struktūrinės paramos (ir dar beveik tiek pat – paramai žemės ūkiui). Daug tai ar mažai?

Spręskime patys – metinis Lietuvos biudžetas be ES paramos sudaro apie 20 milijardų litų. Už ES skiriamas lėšas nuveikta nemažai. Dalimi ES paramos buvo bendrai finansuoti tokie fiziškai apčiuopiami projektai kaip Panevėžio ir Šiaulių arenų, Pasvalio sporto mokyklos, Vilniaus Vakarinio apvažiavimo bei Jakų sankryžos, naujojo Vilniaus universiteto mokslinės komunikacijos centro statybos.

Taip pat – daugiau nei pusės tūkstančio viešosios paskirties pastatų (mokyklų, bibliotekų, ligoninių) renovacija, daugiau nei pusantro šimto vandens ir nuotekų valymo sistemų rekonstrukcija ir plėtra.

Kitą ES paramos dalį jaučiame netiesiogiai – parama naujų darbo vietų kūrimui bei įmonių konkurencingumo didinimui, darbuotojų kompetencijos ugdymui, sveikatos ir švietimo paslaugų tobulinimui, kultūros paveldo išsaugojimui.

Per dešimtį metų iš ES gavome ne tik finansinę paramą. Gavome ir postūmį reformoms. Lietuva, siekdama narystės ES, privalėjo įgyvendinti nemažai struktūrinių reformų ir ženkliai pakeisti savo teisės aktus.

Dažnu atveju ES narystės reikalavimai buvo išorinis postūmis reformoms, kurių reikėjo iš planinės ekonomikos besivaduojančiai valstybei, tačiau kurių nebūtume ryžęsi imtis patys vieni.

Visų pirma tai rinkos ekonomikos, veikiančios konkurencijos sąlygomis sukūrimas, pasenusio žemės ūkio sektoriaus modernizavimas, reformos aplinkos ir energetikos sektoriuose, teismų ir kitos reformos.

Pažiūrėjus į kaimynines valstybes, tebegyvenančias valstybinio reguliavimo ekonomikoje, bent jau man nekyla abejonių, jog pasielgėme teisingai, įgyvendinę tokias griežtas reformas.

Per dešimtį metų iš ES gavome ne tik finansinę paramą. Gavome ir postūmį reformoms.

Europos Sąjunga daugeliui visų pirma asocijuojasi su galimybe judėti be sienų. Nuo judėjimo laisvės užtikrinimo, beje, prieš daugiau nei pusę amžiaus ir prasidėjo pati Europos Sąjunga.

Dabar galime laisvai keliauti, dirbti, verslauti, mokytis, ilsėtis ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse. Dažnam lietuviui tai atveria praktiškai neribotas galimybes siekti mokslo ar karjeros aukštumų.

Net trumpalaikių studijų užsienyje galimybe iki šiol yra pasinaudoję daugiau nei 20000 buvusių ir esamų studentų iš Lietuvos. Žinoma, su atsidariusiomis sienomis padidėjo ir emigracijos mastai, tačiau neturėtume šios problemos spręsti užsitverdami spygliuotomis tvoromis. Greičiau atvirkščiai – tautiečius į Lietuvą susigrąžinsime diegdami vakarietiškas vadybos ir valdymo sistemas ir keisdami valdininkų požiūrį į žmogų.

Stojant į ES, Lietuvoje buvo nuogąstaujama, kad Europos Sąjunga suvienodins ar net išnaikins mūsų tautinį tapatumą. Tačiau šiais metais minėdami narystės ES dešimtmetį, jau gerai žinome, kad mūsų tapatybės sklaida priklauso tik nuo mūsų pačių aktyvumo.

ES lėšomis atkūrėme ne vieną per okupacijos dešimtmečius sunaikinto kultūrinio paveldo objektą, narystė ES ne sutrukdė, o veikiau padėjo įtvirtinti mūsų materialaus ir nematerialaus paveldo tarptautinį pripažinimą.

Dar daugiau, ES lėšomis atkūrėme ne vieną per okupacijos dešimtmečius sunaikinto kultūrinio paveldo objektą, narystė ES ne sutrukdė, o veikiau padėjo įtvirtinti mūsų materialaus ir nematerialaus paveldo tarptautinį pripažinimą.

ES yra pavyzdys, kad religinės ir kultūrinės skirtybės, jei jos gerbiamos, nėra kliūtis glaudžiam bendradarbiavimui ir sutarimui. Tokia įvairovė ir jos pažinimas praturtina mus visus.

Kelis pagrindinius uždavinius kelyje į Europą atlikome: įstojome, įgyvendinome reformas, sėkmingai išlaikėme pirmininkavimo ES Tarybai egzaminą. Ar jau viskas?

Ne. Nors narystė Europos Sąjungoje formaliai sugrąžino Lietuvą į Europą, dar liko nemažai nuveikti – vienas artimiausių tikslų, link kurio sėkmingai artėjame yra euro įsivedimas. Tačiau kur kas svarbiau yra į Europą atvesti ir mūsų protus, dažnai tebeklaidžiojančius posovietinėje erdvėje. Lietuvos kelią į Europą tiesti turime patys, atmindami, kad tik stiprioje Europoje Lietuva bus saugi.

Radvilė Mikulėnienė-Morkūnaitė yra Europos Parlamento narė, TS-LKD atstovė

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min