Visa tai žinomos, jau pakankamai senos, net mums, Lietuvai, realybės tiesos. Tad klausimas kyla, kodėl reikia kalbėti apie naujoves? Kas čia mūsuose pasikeitė?
Štai požiūris į verslą Lietuvoje. Pagal daugumą visuomenės apklausų vos ne visa šalis labai rezervuotai (iš esmės neigiamai) žiūrėjo ir tebežiūri į verslą. Taip didžiąja dalimi atsitiko, neslėpkime, dėl politikų kaltės. Užtenka prisiminti termino „oligarchai“ atsiradimą ir į tariamus „oligarchus“ reguliariai kreipiamą tautos pyktį.
O štai požiūris į mokslą ir studijas. Viena vertus, politikai mėgsta pabrėžti Lietuvos mokslo pasiekimus, pavyzdžiui, fizikoje (lazerinės technologijos), matematikoje (VU Kubiliaus mokykla), medicinoje ir kt. Kita vertus, jiems, mokslininkams, aiškinama, esą geriau žiūrėti į pasaulines tendencijas, į platformines technologijas ir greičiau perimti tai, kas pasaulyje jau padaryta. Dar radikalesnis požiūris į profesūrą yra ir toks – esą sisteminė šalies mokslo ir studijų problema yra profesūros užsikonservavimas: paruošė paskaitų konspektus ir visą gyvenimą juos skaito. Už ką mokėti? Pasak laikinosios švietimo vice-ministrės Neringos Putinaitės, „daugeliu atveju aukštojo mokslo sistemoje dar jaučiamas snaudulys, pernelyg mažai dėmesio skiriama kertiniams dalykams“.
Pastarąją situaciją gana taikliai, aišku, ironizuodamas, yra apibūdinęs nacionalinis klasikas Juozas Erlickas. Jis sakė: „Pedagogai skundžiasi mažom algom, bet turėtų susimąstyti: ar moko to, ko reikia? Kiek aš prisikankinau keldamas „a“ ir „b“ kubu. O kur gyvenime tą formulę panaudojau? Verčiau mokytis kultūringai pakelti kainas. O šaknį traukti – tos žinios reikalingos tik stomatologui arba Marijampolės runkelių augintojui. Verčiau mokytis traukti iš taurelės...“.
Pacitavau klasiką ne todėl, kad minima Marijampolė, kurioje įsikūrę dalis agrokoncerno „ARVI“ fabrikų, bet todėl, kad klasikas apčiuopė sisteminę valstybės – verslo – mokslo (studijų) problemą, o būtent, kas - iš ko – ką, kodėl ir ko nori? Klausimas kiltų – o kaip turėtų būti? Arba, prisiminus anksčiau cituotą mūsų švietimo vice-ministrę, kas tie kertiniai dalykai? Manau, šių klausimų neaptarus, beprasmiška kalbėti apie specifikas, pavyzdžiui, verslo ir mokslo partnerystę žemės ir miškų mokslo bei studijų srityje. Tai – detalė.
Tuo tarpu lietuviško verslo daugiau mažiau konsoliduotą bendros, sisteminės problemos matymą prieš Seimo rinkimus pateikė Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis. Jis pateikė dešimties punktų verslo – valstybės – mokslo (studijų) partnerystės kelio gaires. Įdomumo dėlei, tarsi neakivaizdžiam dialogui perteikti, paraleliai Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento punktams, susipažinkime ir su valstybės, kurią atstovauja Švietimo ministerija, pozicija:
- Plėsti šalies aukštųjų mokyklų konkurencingumą tarptautinėje rinkoje – sukurti stipendijų mechanizmą, pritraukiantį į Lietuvą užsienio studentus ir dėstytojus, teigia Robertas Dargis. Švietimo ministerija (N. Putinaitė): „Jau minėjau tarptautiškumo būtinybę – reikia dėstytojų ir mokslininkų tarptautinės apykaitos. Dėl to inicijavome užsienio dėstytojų pritraukimo programą...tarptautiškumas be galo svarbus, keičia kultūrą, aplinką“.
- Užtikrinti dėstytojų atestaciją, susiejant ją su taikomojo darbo ir praktinio darbo rinka (dėstytojai /kaip ir studentai/ turi dėstomos srities verslo šakoje atlikti praktinį kvalifikacijos kėlimą. Remiantis dabartine dėstytojų vertinimo sistema daugiau dėmesio yra skiriama akademinių darbų vertinimui nei mokslinių darbų vykdymui ar praktiniam patyrimui) – R. Dargis. Švietimo ministerija (N. Putinaitė): „Klausimas, ko valstybė iš mokslininkų prašo, už ką juos skatina. Vertinant mokslininkų darbą, buvo per daug akcentuojama mokslinių straipsnių kiekis, mažai kreipiant dėmesio į jų cituojamumą ir kitus kokybės kriterijus. Gal anuomet buvo tokia situacija: buvome labai uždari ir reikėjo už tai skatinti. Bet dabar akivaizdu, jog mokslininkai turi būti skatinami už aukščiausio lygio publikacijas, bendradarbiavimą su verslu, dalyvavimą konkursuose, projektuose, inovacinę veiklą ir t.t.“.
- Mokslo institucijų ir mokslininkų vertinimas turėtų labiausiai priklausyti nuo taikomųjų darbų, o ne nuo straipsnių kiekio - R. Dargis. Švietimo ministerija, kurios poziciją, ką tik prieš tai pacituota mintimi galima papildyti ir tokiu N. Putinaitės pasisakymu: „Iki šiol neturime aiškiai sutvarkytos intelektinės nuosavybės, nes iki šiol mažai kur reglamentuojama, kiek pinigų tenka gavusiam grantą mokslininkui, kiek universitetui, kiek institutui, kiek laboratorijai, kaip intelektine nuosavybe dalijamasi, kai bendradarbiaujama su verslu. Juk gavęs grantą ar dalyvaujantis bendrame projekte su verslo įmone mokslininkas dirba universiteto laboratorijoje, naudoja čia esančią aparatūra, elektrą, naudojasi visa infrastruktūra. Šitie dalykai ne visada yra fiksuojami, nėra sureguliuoti. Mokslo ir studijų įstatymas leidžia tuos dalykus reguliuoti, bet reikia tuos mechanizmus sukurti ir įdiegti“.
- Koreguoti stojimo į aukštąsias mokyklas tvarką (susiaurinti studijų programų pasirinkimų spektrą; peržiūrėti studijų krypčių klasifikatorių; nustatyti inžinierinių profesijų specialistų poreikį Lietuvos rinkai iki 2030 m.; krepšelių skaičių technologijos srities studijų programoms padidinti iki 1500) – R. Dargis. Švietimo ministerija (N. Putinaitė): „Akivaizdu, kad kai valstybė gyvena laisvosios rinkos principais, aukštasis mokslas negali būti paimtas kaip elementas, kuriame galima palikti griežtus planinius principus. Nauji valdantieji pasisako, kad reikėtų planuoti, kad reikia įvesti valstybės užsakymo principą (valstybė užsakytų, kokių specialistų reikia parengti). Krepšelių sistema buvo paremta ir valstybės užsakymo principu – visi pinigai suskirstyti į 11 krypčių grupių, atskiri mokslai konkuravo tarpusavyje. Tai padėjo reguliuoti – dvigubai sumažėjo ruošiamų pedagogų, socialinių mokslų darbuotojų universitetuose, sumažėjo priimamų į valstybės finansuojamas teisės ir vadybos studijas. Taigi valstybės planavimas buvo orientuojantis į valstybėje vykstančius procesus. Bet labai sunkiai įsivaizduoju, kaip įmanomas valstybės planavimas konkrečių specialybių ar sričių atžvilgiu”.
- Praktikos turi tapti sudėtinė studijų kaip ir jas finansuojančio krepšelio dalimi – R. Dargis. Švietimo ministerija (G. Steponavičius): „Mokslas ir švietimas turi operatyviau reaguoti į pokyčius darbo rinkoje, padėti žmonėms greičiau susiorientuoti, atpažinti savo privalumus ir jais pasinaudoti. Taip pat gebėti savarankiškai valdyti karjerą, rinktis perspektyvesnes karjeros kryptis, savarankiškai kurti verslą ir savo darbo vietą“.
- Skatinti technologinių mokslų populiarumą. Kryptingai vystyti profesinį orientavimą mokyklose – R. Dargis. Švietimo ministerija (N. Putinaitė): „Kokias programas steigti, kokias strategines kryptis nusimatyti – aukštųjų mokyklų autonomijos reikalas“.
- Pagal supaprastintą finansavimo schemą (pvz., vaučerių sistema) remti praktikos atlikimą technologinėse darbo vietose – R. Dargis.
- Vystyti verslumo mokymo sistemą ikimokyklinėse ir bendrojo lavinimo mokymo įstaigose. Kurti palankias sąlygas, leidžiančias jauniems žmonėms pradėti verslą – R. Dargis. Švietimo ministerija (G. Steponavičius): „Švietimas turi atverti galimybes bei siūlyti įvairias paslaugas, padedančias žmogui tobulinti gebėjimus remiantis kvalifikacijomis bei visapusišku savęs tobulinimu, įgyjant pasitikėjimo savo jėgomis, atsakomybės už save...“.
- Įteisinti pareigą aukštųjų ir kitų joms prilyginamų mokyklų absolventams, baigusiems valstybės remiamas studijas, išdirbti nustatytą laiką (pvz., 2 metus) Lietuvoje, arba grąžinti valstybės skirtą studijų krepšelį. Tokiu būdu būtų apsaugotos ir efektyviai panaudojamos valstybės investicijos į aukštąjį mokslą – R. Dargis. Švietimo ministerija (N. Putinaitė): „Štai ir dabar yra tikslinis finansavimas – į tas specialybes, kur reikia specialistų, darbdaviai pateikia paraišką, o nemokamai studijas baigęs absolventas įsipareigoja trejus metus atidirbti. Šįmet tai išbandėme, tačiau tose specialybės liko laisvų vietų. Žmonės nepasirašė sutarčių – atrodė, kad nenorėjo įsipareigoti...Galima planuoti, bet neturime garantijų, kad žmogus nueis į tą darbo vietą. Griežtas planavimas nethi neįmanomas. Kokiais būdais galime laisvą žmogų priversti eiti dirbti į tam tikrą vietą? Tai galima tik totalitarinėje valstybėje“.
- Pertvarkyti profesinio – techninio ruošimo sistemą, kad ji atitiktų kiekybinius ir kokybinius ūkio poreikius – R. Dargis.
Matome, daugeliu klausimų verslo ir valstybės nuomonės mokslo bei studijų atžvilgiu sutampa. Jei nesutampa, atvirai sakant, ne taip jau svarbu. Nes svarbiausia – pagrindinė tendencija. O ji tokis. Tiek verslas, tiek valstybė į mokslą ir studijas žiūri instrumentiškai, t.y. ir verslui, ir valstybei mokslas bei studijos – objektas. Tiesa, formaliai tiek verslas, tiek valstybė tarsi siekia mokslą ir studijas išlaisvinti, suteikiant jiems subjekto statusą. Bet kaip?
Verslas tarsi aiškina, kad mokslas vos ne išimtinai turi kurti ekonomiškai tikslingą pridėtinę vertę, kurią apskaičiuotų valstybė (verslas) sulyg projektuojamu ūkio sektorių augimu.
Valstybė gi sako, kad mokslas ir studijos turi iš esmės suktis laisvosios rinkos sąlygomis, nors neatmeta galimybės valstybei apsispręsti kurią verslo šaką remti, o tuo pačiu didinti investicinį dėmesį tai verslo šakai artimam mokslui ir studijoms. Dar daugiau. Nors valstybė, Švietimo ministerijos lūpomis sako, esą nėra mechanizmų tokiam paramos mechanizmui sukurti, ji, valstybė, schemą tokiam mechanizmui vis dėl to siūlo. Cituoju vis tą pačią N. Putinaitę – verslas „/.../turi būti pajėgus ne tik priimti mokslininkų siūlymus, bet ir prisidėti finansuodamas mokslinius tyrimus“ arba „...labai svarbu žinoti, kas padėtų kurtis ir plėtotis inovatyviam verslui?“. Taigi, kas? Paprasčiau kalbant, kas bent jau finansiškai pajėgesnis, tas ir padės valstybei apsispręsti kurią verslo šaką valstybė „moksliškai“ rems?
Mano nuomone, abi minėtos (ir verslo, ir valstybės schemos) yra klaidingos. Dėl vienos paprastos priežasties – ir valstybei, ir verslui reikalingi, visų pirma, plataus akiračio žmonės. Mokslas ir studijos taps subjektu tik tada, kai pasieks, jog tikrąją savo paskirtį – auginti būtent tokius žmones – suvoks ir valstybė, ir verslas. Būtent tada galima bus rimčiau svarstyti ir paskirus santykio tarp mokslo (studijų), verslo ir valstybės klausimus, pavyzdžiui, kokios galėtų būti naujos kryptys žemės ir miškų ūkio mokslo, studijų ir verslo partnerystei.
