Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Remigijus Šimašius: Šių laikų herojai ir kaip jais tampama

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Remigijus Šimašius (380*460) Pastaruoju metu dažnai tenka lankytis įvairiose šalies mokyklose – su moksleiviais kalbuosi apie pilietiškumą, kitus smagius ir rimtus dalykus. Neseniai lankiausi Vilniaus Lazdynų vidurinėje mokykloje, kurioje mokosi vaikai iš lenkų ir rusų kilmės šeimų.

Man įsiminė keli dalykai. Pirmiausia tai – labai draugiška atmosfera. Pavyzdžiui, kol budėtojos klausiau, kur yra direktorės kabinetas, prišoko jaunuolis ir pasisiūlė palydėti. Malonu. Antra: pajaučiau šiokį tokį skirtumą nuo kitų lietuviškų mokyklų – temų, apie kurias diskutavome, prasme. Šalia tradicinių karjeros, gyvenimo planavimo dalykų visuomeninės ir politinės temos Lazdynų mokykloje iškilo kiek kitokiu kampu.

Pavyzdžiui, moksleiviai manęs klausė: „kas stipresnė – JAV ar Rusija?“, „ar Europos Sąjunga greitai žlugs?“, „Ar skaitėte „Raudonoji Dalia“, ką manote?“, „Ką blogo dainuoja Gazmanovas, kad taip jį užsipuolė?“, „Snowdenas – herojus ar antiherojus?“ ir panašiai.

Kiek pačiam teko susidurti, kitose lietuviškose mokyklose tokie klausimai nekilo. Kodėl? Vienas iš galimų variantų – tai ir ne Lietuvos žiniasklaidos, ir tam tikro politinio fono moksleiviams daroma įtaka.

Dėl Gazmanovo atsakiau, kad gimiau sovietų okupuotoje Lietuvoje, o ne sovietų sąjungoje (nors galbūt kai kam kitaip atrodo).

Man labai patiko, kad moksleiviai klausimus uždavė tiesiai ir drąsiai. Gerai tai, kad pajutau didelį norą išgirsti įvairias atsakymų versijas, ne vien tam tikrų kanalų padiktuotas. Pavyzdžiui, dėl Gazmanovo atsakiau, kad gimiau sovietų okupuotoje Lietuvoje, o ne sovietų sąjungoje (nors galbūt kai kam kitaip atrodo). Panašu, kad didelė dalis tų moksleivių, kurie iki tol nesuprato, mano atsakymą širdimi išgirdo.

Tačiau kai kyla klausimai, kas stipresnis, kas yra herojus, tada jau reikia išsiaiškinti, kaip mes tą jėgą matuojame, kaip tą herojų įsivaizduojame? Juolab kad šiais laikais ir stipriai griaunančia veikla užsiimantys veikėjai iš savęs bando lipdyti herojus. Dalis žiniasklaidos tą jų versiją perteikia, palaiko.

Pavyzdžiui, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius B.Daškevičius tikriausiai norėtų save priskirti herojams – dėl to, kad iki šiol nevykdo Lietuvos įstatymų ir teismų sprendimo bei nepašalina dvikalbių gatvių užrašų. Ar Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos vadovas yra herojus?

Ar herojus yra Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovas Seimo vicepirmininkas J.Narkevičius, grasinantis Lietuvoje surengti Maidaną? Kiek herojiškas buvo LLRA frakcijos išsišokimas, kai jos nariai sausio 13-osios minėjimo metu demonstratyviai paliko Seimo salę? Seimo tribūnoje skambėjo žodžiai, skirti ne džiaugtis laisve, o provokuoti priešpriešą. Ar šis demaršas buvo tinkamas žingsnis visų Lietuvos piliečių, įskaitant ir už Nepriklausomybę stovėjusių lenkų atžvilgiu?

Ar herojus yra LLRA atstovas V. Tomaševskis, iš Europos Parlamento tribūnos metantis kaltinimus Lietuvai ir šalies Prezidentei dėl tautinių mažumų persekiojimo? Kiek herojiškas šio politiko polėkis savo kompiuteryje rašyti „špargalkes“ energetikos viceministrei apie tai, kaip užsipulti Prezidentę?

Ar Lietuvos lenkai, Lietuvos rusai mūsų šalyje iš tikrųjų jaučiasi engiami ir laukia herojų, kurie juos išvaduotų?

Apsilankęs Lazdynų vidurinėje mokykloje tokio įspūdžio tikrai nesusidariau. Kas dėl herojų – kiekvienas esame laisvi pasverti argumentus ir nuspręsti, ką jais laikome. Ir nors nebūtinai švarūs politiniai žaidimai įtraukia visus – suaugusius ir dar tik augančią jaunąją Lietuvos kartą, galiu garantuoti, kad bent jau tos kartos pigiais triukais įtikinti nepavyks.

Asmeniškai pažįstu nemažai Lietuvos lenkų. Visi jie – tikri Lietuvos patriotai. Ir dėl to nė kiek ne mažiau lenkai.

Asmeniškai pažįstu nemažai Lietuvos lenkų. Visi jie – tikri Lietuvos patriotai. Ir dėl to nė kiek ne mažiau lenkai. Vieni garsiai pasako, kiti veiksmais parodo, kad jiems nereikia tokio herojiškumo, kurį demonstruoja ne vienas lenkiško nacionalizmo veikėjas. Kaip ir daugumai mano pažįstamų lietuvių, jiems visiškai nereikia pseudopatriotizmo, kurį bando rodyti nacionalistiškai nusiteikę politikai.

Lietuvoje įsikūrę lietuviai, lenkai, rusai ir visi kiti nori paprasto dalyko – ramiai gyventi savo gyvenimą, kurti ateitį sau ir savo vaikams. Jų heroizmas – tai sąžiningas darbas ir rūpinimasis savo artimaisiais.

Galime turėti kuo įvairiausią poziciją dėl pavardžių rašymo originalo kalba, nelietuviškai rašomų gatvių pavadinimų ar gimtosios ir valstybinės kalbos santykio mokyklose. Man atrodo, kad vienos problemos yra tikros, bet labai paprastos ir jas tiesiog reikia išspręsti, o kitos yra taip politizuotos, kad jokių esminių pokyčių ar net normalios diskusijos artimiausiu metu būti negali.

Tačiau svarbiausia, kad kai kurie dalykai yra bendri visiems – tai naujų ir gerai apmokamų darbo vietų kūrimas Vilniuje ir aplink jį, Šalčininkuose ir bet kur kitur šalyje. Kol rūpinamės daugiau simbolinėmis problemomis, kol kai kas bando demonstruoti herojiškumą, didžiausiems ir visiems labiausiai rūpimiems iššūkiams tiesiog nebelieka laiko.

Moksleiviai kelia svarbius klausimus, kuriuos kartais galbūt padiktuoja tam tikrus atsakymus norintys suformuoti veikėjai ar žiniasklaida. Tačiau jaunimas mąsto savo galva ir šito iš jų neatims niekas. Aš žiūriu į tuos jaunuolius, kurie nepaisant jų aplinkoje vyraujančių stereotipų drįsta klausti ir suprantu – tai jie yra būsimi tikrieji herojai.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min