Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimantas Jonas Dagys: Ar imsimės iš tikrųjų spręsti vaikų problemas?

Šaltinis: 15min
2
Skaitysiu vėliau
A A

Rimantas Jonas Dagys Vaikai yra viena iš tų jautrių temų, kurios skauda absoliučiai daugumai visuomenės. Nuomonė – vienareikšmiška: vaikus reikia saugoti ir branginti, tam negali būti jokių išimčių.

Deja, diskutuojant šia tema vis randasi karštligiškai įrodinėjančių, kad šeima vaikui pirmiausiai yra minų laukas ir tik vėliau prisimenančių, kad „būna ir normalių šeimų, kur vaikų neskriaudžia“. Diskutuojant pamirštama, kad vaikas yra visų pirma šeimos dalis, o ne institucijų nuosavybė. Todėl imantis kokių nors veiksmų, jie turėtų būti labai atsakingi ir pasverti. O tam reikia kompetentingų ir turinčių patirties specialistų, padedančių šeimai krizinėse situacijose ir gebančių priimti sprendimus su tikra meile vaikui.

Tikiu, kad jokių pokyčių su savimi nenešančiais apibrėžimais, smurto prieš vaikus nesuvaldysime. Šiandien smurtauti prieš vaikus irgi negalima, tačiau kuo padeda „negalima“, kai socialiniai darbuotojai neturi pakankamai materialinių ir žmogiškųjų resursų tvarkai prižiūrėti? Ar nuo to, kad pagal siūlomas pataisas smurtu taps dar eilė dalykų, kurių net neįmanoma įvertinti (pvz., kas yra nuo tėvų priklausanti nepriežiūra, kai trečdalis Lietuvos gyvena socialinės atskirties sąlygomis?), darbuotojams atsiras daugiau sąlygų su jais kovoti? Ne. Tad ar nuo pradžios pradedamos pertvarkos?

Pirmiausiai reikia iš esmės keisti sistemą, kad atsirastų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldi centralizuota institucija, atsakinga už ir turinti realius svertus įgyvendinti vaiko teisių standartą Lietuvoje.

Tad vietoje karštų diskusijų apie įvairius smurto apibrėžimus, kuriuos vargu ir ar patys autoriai vienodai supranta, reikia sulaukti ir dirbti su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos taisoma nauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija. Tik taip turėsime ne sulopytą, bet, tikėkimės, nuoseklią sistemą, kur apibrėžimai ir priemonės neis į skirtingas puses. Naujajame įstatyme vietos turėtų rasti ir sekantys dalykai.

Šiuo metu vaiko teisių apsaugai atskirose savivaldybėse skiriamas nevienodas dėmesys: darbuotojų pajėgumai yra skirtingi, todėl ir požiūris į problemas skiriasi. Pirmiausiai reikia iš esmės keisti sistemą, kad atsirastų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldi centralizuota institucija, atsakinga už ir turinti realius svertus įgyvendinti vaiko teisių standartą Lietuvoje, ir savivaldybių lygiu veikiantys šeimoms padedantys socialiniai darbuotojai, galintys prireikus pasitelkti psichologus ir kitus specialistus.

Tik po to būtų galima svarstyti apie naujų kriterijų įvedimą, nes kol jie traktuojami subjektyviai, silpnoms institucijoms būtų tik balastas ar pretekstas dėl tam tikrų interesų atimti vaikus iš šeimos. O tai, ar iš tikrųjų vaikas atimamas dėl to, kad tėvai geria, skriaudžia, ar todėl, kad prasčiau gyvena, sukeltų daug ginčų, kuriuos vargu ar galėtume sąžiningai ir skaidriai išspręsti.

Centralizuota institucija turėtų būti pajėgi sukurti tokias įstatymų nuostatas, kurias vienodai galėtų suprasti kiekvienas. Tokį aiškumo principą numato ir Konstitucinis Teismas. Turėdama realią atsakomybę už sritį, reikia manyti, ši institucija nesisvaidytų tokiomis abstrakcijomis kaip, pavyzdžiui, „nepriežiūra – kito asmens nuolatinis nepakankamas pagrindinių vaiko fizinių, emocinių, socialinių poreikių tenkinimas ar netenkinimas, keliantis grėsmę vaiko sveikatai, raidai ir / arba orumui“, kuriasi pasistengus būtų galima pritaikyti beveik kiekvienai šeimai Lietuvoje.

Kas gali pasakyti, kokie yra pakankami fiziniai, emociniai ir socialiniai poreikiai? Kurių iš jų netenkinimas kelia grėsmę vaiko orumui? Kiek žmonių į šiuos klausimus atsakytų vienodai? Tai yra individualios interpretacijos klausimas, į kurį provincijos socialinis darbuotojas galbūt atsakytų „badas“, o sostinės – „paskutinės kartos iPhone‘as“. Parinktas pavyzdys yra truputį absurdiškas (bet ne neįmanomas), kaip ir apibrėžimai, kurie iš tikrųjų nieko neapibrėžia.

Esant ir normaliai veikiant tokiai centralizuotai institucijai, savivaldybių socialiniai darbuotojai turėtų atlikti ne budelių funkciją, o būti paslaugų tiekėjais, kurie rūpintųsi išsaugoti kuo daugiau šeimų bei spręstų jose augančių vaikų problemas. Žinoma, visos pusės turėtų veikti, vadovaudamosi vieningu supratimu, kad vaikas yra integrali šeimos dalis ir gali būti nuo jos atskiriamas tik ypatingais atvejais, kadangi tada patiria ypatingą žalą (įrodyta daugybe mokslinių tyrimų), o ne kaip siūlo kai kurie a la vaiko teisių gynėjai, kad vaikas – sau, tėvai ar globėjai – sau.

Apskritai, kuriant naują Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, reikia atsižvelgti į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2016 metų pabaigoje pateiktą informaciją, kurioje nurodoma, kad socialinės rizikos šeimų yra ne kas trečia, kaip vis nuaidi žiniasklaidoje, bet apie 3,6 proc. Tai irgi daug, bet 3,6 proc. reiškia, kad tokiose šeimose auga ne kas trečias, bet kas dvidešimt aštuntas vaikas.

Tuo tarpu, suskaičiuota, kad Lietuvoje auga 524 473 vaikai, o galimų smurto atvejų pernai užfiksuota 1838. Bandant suprasti smurto prieš vaikus mastą, tai būtų 0,35 proc. visų Lietuvos vaikų. Ši statistika nereiškia, kad smurto prieš vaikus problemą galime padėti į stalčių, bet reiškia tai, kad absoliuti Lietuvos šeimų ir tėvų su savo pareigomis susitvarko, todėl Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas neturi būti tik antismurtinis, bet ir padedantis šeimai.

Nesu prieš profesionalių globėjų institutą, tačiau matau ir tuos trūkumus, kuriuos parodė kitų šalių praktika. Nuogąstauju, kad jis realybėje tiesiog sukurtų savitikslį pakaitalą dabar egzistuojantiems vaikų namams, o priežiūros kaštai su laiku bus tokie patys. Kartu šis institutas gali atsinešti ir dar vieną blogybę – kai kuriems miegančios sąžinės savininkams tapti pasipelnymo iš šeimų nelaimių šaltiniu.

Manau, kad tikroji deinstitucionalizacijos, kurią kažkada teko pačiam pradėti, prasmė yra ta, kad vaikai liktų savo susitvarkiusioje šeimoje arba būtų kuo greičiau įvaikinti. Deja, bet įvaikinimo tradicijos pas mus nėra labai gajos.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2016 m. institucijose globojamų vaikų buvo 3 262, iš kurių 989 yra laikinoje globoje, 2 273 – nuolatinėje globoje, o į galimų įvaikinti vaikų apskaitą įtraukti 1 586 (iš kurių 80 proc. yra 10-17 metų amžiaus, kuriuos įvaikinti renkamasi itin retai). Šiuo metu įvaikinimo laukia tik 63 šeimos... Tai rodo, kad didžioji dalis šiandien institucijose globojamų vaikų rizikuoja turėti „amžinus“ laikinus profesionalius globėjus. Ar tai bus deinstitucionalizacija?

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto dauguma pritaria minčiai, kad vaiko teisių apsaugos problemos turi būti sprendžiamos iš esmės ir kompleksiškai, o ne skambiais ir sunkiai apibrėžiamais terminais darantis reklamą, todėl tikisi, kad daugelis problemų sprendimų į Seimą sugrįš su nauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų redakcija.

Naudingiausia visiems būtų, jeigu visuomenė šiomis temomis diskutuotų iš esmės ir iš karto mąstydama apie priemones, o ne politinio šou akcijomis klaidinama tų organizacijų, kurios su realiomis vaiko teisių problemomis retai tesusiduria.

Rimantas Jonas Dagys yra Seimo TS-LKD frakcijos narys

Komentarai: 2
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min