Tada maskviečiai buvo įsitikinę, kad jie, gindami Lietuvą, gina ir save. Dabar atėjo didžiųjų nusivylimų metas. Jiems atrodo, kad niekas jais nesirūpina, o tie, kuriais jie domėjosi, nuo jų atitolo. Žmonės išsiugdę jausmą, kad jais turi kažkas kitas rūpintis. Anksčiau caras tėvelis, vėliau – Stalinas, partija.
S.Kovaliovas mąsto: vokiečiai jaučiasi kalti dėl to, kad jų tėvai Hitleriui patikėjo valdžią. Rusams nepažįstamas šis jausmas. S.Kovaliovas pasakoja: rusai kritikuoja savo išrinktą vyriausybę, kaimynus, esą šie skriaudžia rusus. Deja, sako S.Kovaliovas, kai susirinkusiesiems pasakau, kad mes visi turime susimąstyti, kad ir aš, kaip rusas, esu kaltas, pasigirsta švilpimas, trepsėjimas, šūksniai "išgama", "išdavikas", "ne veltui sėdėjai..."
S.Kovaliovas sako: kol šis mąstymas nepakis, Rusijoje kalbėti apie demokratiją – bergždžias reikalas.
Ar mes tuo klausimu skiriamės nuo rusų?
Seimo posėdžių salė buvo pilnutėlė. Daug skausmingų apmąstymų. Tačiau mūsų žiniasklaidos dėmesio – nulis. (Jeigu būtų nagrinėjamos Zvonkės ir Mios peštynės, kiek žurnalistų būtų sugužėję?)
Viešojoje erdvėje daug kalbų apie mūsų santykius su Rusija. Mes ne pagal dydį nestokojame Rusijos dėmesio. Lietuviai priskiriami prie labiausiai nemėgstamų tautų. Iš visų kampų sklinda: "Sovietų Sąjungos subyrėjimas – didžiausia istorijos tragedija." Tai šen, tai ten pasigirsta – būtina tą klaidą ištaisyti.
Kiekvieną dieną Rusijos vyriausybės finansuojamos užsieniui skirtos radijo stotys kviečia užsienio kraštuose prorusiškas (taip tiesmukai ir vadina) jėgas burtis, steigti partijas, žadama rasti būdų jas finansuoti, grasinama susidoroti su rusų "skriaudikais".
Ir štai tokia partija Lietuvoje atsirado. Jos krikštamotė – Vladimiro Putino "Vieningoji Rusija". Ta pati partija, kuri lieja ašaras dėl imperijos subyrėjimo, kuri veikia laiminama Rusų stačiatikių bažnyčios, skelbia nacionalistinius lozungus. (Ir vėl nežinia kodėl save vadinantieji mūsų politologais nepateikia Lietuvos žmonėms išsamaus tos partijos portreto.)
Kazimiera Prunskienė skelbiasi, kad ji Lietuvoje burs prorusiškas jėgas ir su tais šūkiais eis į rinkimus.
Prisipažinsiu, kadaise buvau K.Prunskienės šalininkas, maniau, kad ji nepagrįstai Vytauto Landsbergio puolama dėl pirmaisiais nepriklausomybės metais būto jos populiarumo. Kai po Sąjūdžio pergalės 1989 metų kovą SSRS liaudies deputatų rinkimuose jai buvo pasiūlytas LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo postas, įtikinėjau, kad būtina priimti šį pasiūlymą dėl tautos konsolidacijos. Kiek suklusau, kai dėl tų pačių tikslų sąjūdininkai į laisvą kultūros ministro postą kėlė Romualdą Ozolą ar V.Landsbergį, bet nė vienam šis postas nebuvo pasiūlytas...
Buvau be galo priblokštas, kai K.Prunskienė priėmė iš Romanovų dinastijos palikuonių ir Rusijos stačiatikių bažnyčios – iš jėgų, kurios viešai deklaruoja, kad jų tikslas atkurti Rusijos imperiją, – "kunigaikštienės" titulą. Svarsčiau, ar tai įvyko dėl jos menko politinio išprusimo, ar dėl noro būti dėmesio centre. Tačiau net negalėjau įsivaizduoti, kad galima taip žemai pulti – K.Prunskienė paskelbė apie savo partijos įkūrimą po susitikimo su V.Putinu ir Dmitrijumi Medvedevu.
Nė viena Lietuvos Vyriausybė nesistengė išsivaduoti iš Rusijos energetinės priklausomybės. Pasirašius susitarimą dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, nesusirūpinta, kas atsitiks po to. Tai – vienas didžiausių Lietuvos politikų trumparegiškumo požymių.
Įsivaizduoju tokį scenarijų. Artėja Seimo rinkimai. Rusija suradusi pretekstą (kaip buvo su naftotiekiu "Družba") blokuoja mūsų energetinę sistemą bei užgula kitus ekonominius svertus. Kraštas pavargęs nuo Lietuvos politikų nekompetencijos ir savanaudiškumo. Horizonte – K.Prunskienė. Ji pateikia valstybės gelbėjimo planą. Rusijos vyriausybė pažada visokeriopą "paramą" realistiškai politikai". K.Prunskienės šalininkai naujame Seime gauna daugumą...
Nedemonizuoju Rusijos. Kiekviena valstybė rūpinasi savo įtakos išplitimu, o imperija – ir teritorijos išplėtimu. Mažosios šalys išsilaiko, kai jų politikai visa galva aukštesni už didžiųjų šalių, kurios kėsinasi į jų suverenitetą, politikus. Lietuvoje yra "mąstytojų", kurie patys to nesuvokdami objektyviai padeda Rusijos imperialistams.
Taip, būtina reikalauti užsienio šalyse buvusių Lietuvos ambasadų pastatų, mūsų piliečių valiutinių indėlių, likusių SSRS bankuose, grąžinimo. Bet visai kitas dalykas, kai pateikiame reikalavimus, kurių jokia Rusijos vyriausybė nepajėgi įvykdyti. Turiu omenyje abstraktų žalos atlyginimo reikalavimą. Rusijos žiniasklaidoje tuoj pat atsiranda "skaičiavimų", kiek mes skolingi Rusijai už mūsų teritorijoje pastatytus objektus, kuriuos dabar privatizuojame ir taip papildome savo biudžetą.
Be Lietuvos, tokių sąskaitų Rusijai neteikia niekas kitas. Politinė realybė tokia – mūsų reikalavimai rusų imperialistams naudingesni nei mums, nes padeda jiems nuteikinėti savo tautą prieš mus. Tai mums sufleruoja ir tie rusai, kurie trokšta normalizuoti mūsų santykius. Tad neturime teikti imperialistams peno.
Nemažai Lietuvos ir Rusijos kultūros veikėjų tarpusavyje bendrauja. Tai – tiltas, kuriuo turėtų žengti mūsų politikai. Tačiau K.Prunskienės tipo veikėjų atsiradimas mūsų padangėje kerta mūsų valstybingumo pamatus ir tiesia tiltą vienpusiam judėjimui.
