Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Simonas Kairys: Neramioji Ukraina: Maidano kulminacija olimpinės ramybės metu

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Simonas Kairys Įvykiai Ukrainoje dėmesio patraukimu nė kiek nenusileido, o gal ir pralenkė Sočio olimpines žaidynes. Žinome posakį apie olimpinę ramybę, kada ir per didžiausius karus olimpinių žaidynių metu tvyro taika. Šį kartą tas posakis suprastas atvirkščiai: įvykiai Maidane olimpinės ramybės metu pasiekė kulminaciją, beveik sutampančią su olimpiados uždarymo ceremonija.

Pasigirsta klausimų, ar tikrai žinome, už ką kovoja ukrainiečiai ir kokia bus ta naujoji Ukraina po Maidano. Jeigu įvairiai besireiškiančios Ukrainos palaikymo akcijos dalies žmonių nepradėjo erzinti, tai bent padarė juos abejingus.

Negaliu nepritarti minčiai, jog Ukraina labai sudėtinga valstybė, joje – ypatingas regioninis susiskaldymas. „Oranžinė revoliucija“ lyg ir turėjo pakeisti šios valstybės gyvenimo kryptį, tačiau jau netrukus ukrainiečiai išsirinko prezidentu V.Janukovyčių, kurį, praėjus vos keleriems metams, jau norima nulinčiuoti Maidane.

Trys Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, kada Ukrainą pasidalino Rusija ir Austrija, nulėmė skirtingą Ukrainos regionų vystymąsi, tai jaučiama ir šiandien. Ukrainos istorinė raida liudija, kad šaliai taip ir nepakako sąlygų tapti savarankiška geopolitine galia, kuri pajėgtų susieti Rytus su Vakarais. Ukrainos teritorija tapo didelės įtampos lauku, kuris labai nedėkingas geopolitinės tapatybės brendimui.

Ukrainos istorinė raida liudija, kad šaliai taip ir nepakako sąlygų tapti savarankiška geopolitine galia, kuri pajėgtų susieti Rytus su Vakarais.

Dar iki „oranžinės revoliucijos“, kai nebuvo jokio rimtesnio konflikto šalies viduje, susiskaldymas istoriniu regionų pagrindu visada buvo aštrus, labiausiai pasireiškiantis politinėmis preferencijomis ir rinkiminiu elgesiu.

Prorusiškos ir provakarietiškos politikos balanso ieškojusio L.Kučmos perrinkimas antrajai kadencijai lyg ir suteikė vilties, jog Ukraina tampa nors ir ne tiek demokratiškesne, bet bent vieningesne valstybe (L.Kučma laimėjo prieš komunistą P.Symonko), tačiau vėliau sekę įvykiai vis apsuka švytuoklę į skirtingas puses. Aišku būtina paminėti, kad L.Kučmos valdymo laikotarpis pasižymėjo korupcijos skandalais, žiniasklaidos varžymu, jo valdymo laikotarpį lydėjo keletas mįslingų žurnalistų mirčių.

Ukrainiečius labiausiai skaldo „rusiškasis klausimas“, kitaip tariant, požiūris į ryšius su Rusija – į jos kalbą, rusų kultūros pripažinimą. Saviidentifikacijos klausimas ukrainiečiams taip pat turi ypatingos reikšmės: kuo toliau iš šalies Vakarų į Rytus, tuo gyventojų, vadinančių save grynais ukrainiečiais, skaičius mažėja nuo 87 proc. iki 25 proc. Tik penktadalis šalies gyventojų save laiko 100 proc. provakarietiškais, kitas penktadalis – 100 proc. prorusiškais.

Regioniškumas labiausiai skaldo Ukrainos valstybę. Regioniškumą lemia skirtinga buvimo Rusijos/SSRS sudėtyje trukmė, skirtinga etninė sudėtis ir paprasčiausiai – geografija. Ukrainai ypatingai reikia konsoliduojančios idėjos ir lyderio.

V.Juščenka pasirodė netinkamas, nes iš pirmo žvilgsnio atrodė per daug vakarietiškas, be to, nuvylė žmones vis kalbėdamas apie Rados paleidimą, ką vis delsė padaryti, arba pasirodė dviveidis, užsipuldamas neatsiejamą demokratijos elementą – laisvą žiniasklaidą, kada buvo pradėta domėtis nelabai švariais jo sūnaus reikalais.

V.Janukovyčius visada atrodė tik Rusijos statytinis, ypač kai prezidento rinkimuose jį garsiai parėmė V.Putinas, o dabar jo rankos suteptos laisvų piliečių krauju. J.Tymošenko, kilusi iš Rytų Ukrainos, rusakalbių regiono, panašiai kaip ir dvi kadencijas iš eilės prezidentu tapęs L.Kučma, turi nevienareikšmį įvaizdį, nes kelis kartus būdama premjere nuvylė dalį tautos.

Kiti Maidane pirmosiose gretose buvę lyderiai (V.Klyčko, A.Jaceniukas) kažin ar galėtų vesti valstybę vieningų tikslų link, nes jau dabar jaučiasi susiskaldymas jų tarpe. Norint suvienyti Ukrainą, reikia turėti gerą asmeninių savybių kombinaciją bei sugebėti derinti politiką tik vakarų, tiek rytų atžvilgiu.

Ar kova Maidane vyksta dėl politinių lyderių įtakos naudojantis visuomenėje egzistuojančiais politinių pažiūrų skirtumais, ar iš tiesų ukrainiečių tauta išsikovos šviesesnį rytojų ir pasuks tolyn nuo Putino ,,globos“?

Ukrainoje politinės diskusijos visada karštos, svarbūs sprendimai atidėliojami, kompromisai sunkiai randami. Svarbiausias klausimas, į kurį šiandien reikia atsakyti, – ar kova Maidane vyksta dėl politinių lyderių įtakos naudojantis visuomenėje egzistuojančiais politinių pažiūrų skirtumais, ar iš tiesų ukrainiečių tauta išsikovos šviesesnį rytojų ir pasuks tolyn nuo Putino ,,globos“.

Šiomis dienomis spendžiamas ne tik Ukrainos, bet ir visos Europos likimas, jau nebekalbu apie Lietuvą. Vakarų reakcija, sakyčiau, santūri. Vakarų šalys elgiasi pragmatiškai: kam būtina užtikrinti sėkmingą dujų tiekimą iš Rusijos per „Nord Stream“ Baltijos jūros dugnu, kam rūpi parduoti Rusijai dar vieną karinį laivą „Mistral“, kas nenorėtų Ukrainos Europos Sąjungoje, nes kils rimta konkurencija tinginiaujančiam žemės ūkiui, kas kur įsivėlęs į kokį karinį konfliktą ir pan.

Prisiminkime savo valstybės laisvės kovas. Koks vakarietis galėjo patikėti, kad po Sąjūdžio, „dainuojančiosios revoliucijos“, sausio 13-osios įvykių tauta į 1992 parlamentą išrinks buvusią komunistinę LDDP, o po metų prezidentu taps pats A.Brazauskas? O jei atrodė neįmanomas V.Juščenko, kaip prezidento, ir V.Janukovičiaus – premjero duetas, tai ar įmanomas buvo V.Adamkaus ir A.Brazausko valdymo periodas? O juk tautos atgimimo pavasarį mums taip pat buvo būtinas tarptautinės bendruomenės palaikymas. Bet kuri šalis galėjo pasakyti, kad nesikiškim į Lietuvos ir Rusijos santykius, nes politinė situacija labai sudėtinga ir lietuvių tauta nežino, ko pati nori.

Dauguma Lietuvos gyventojų solidarizavosi su ukrainiečiais, galėjome stebėti tiek viešas palaikymo akcijas, tiek asmeninius tautiečių facebook‘o profilius, užpildytus geltonai mėlynom spalvom, kuriuose atsispindėjo dar neužmirštas laisvės kovų, vienybės jausmas.

Kruvinas smurtas pats savaime skatina užjausti, palaikyti, nors morališkai prisidėti prie kovos už teisėtus piliečių lūkesčius dėl šviesesnės ateities. Ukrainos ateitį nuspręs patys jos piliečiai, mes turime prisidėti prie to, kad viskas būtų pasiekta taikiomis priemonėmis. Olimpinės ramybės metu revoliucija įvyko, bet revoliucija – tai ne pabaiga. Revoliucija – sunkių sprendimų, kompromisų ir konsolidacijos pradžia.

Simonas Kairys yra Kauno m. savivaldybės tarybos narys, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys

Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min