Stovime visi eilėje. Pensininkai, tarnautojai, žurnalistai ir verslininkai. Visi lygūs, kai suriečia koks negalavimas. O dar lygesni prieš naujas vaistų kainas, valdžiai padidinus PVM.
Tiksliau, panaikinus šio mokesčio lengvatą vaistams.
Tylu vaistinėje ir staiga po nosimi kažką sau burbuliavęs pilietis kad pažers keiksmų tiradą. Maždaug, „kad tas Kubilius kur kojas užverstų“.
Na, aš čia jau „civilizavau“ ir į lietuvių kalbą išverčiau piliečio burnojimus, kai jam teko keliais litais brangiau sumokėti už lašiukus nuo slogos.
Premjeras Andrius Kubilius ir apskritai visa naujoji valdžia tokių prakeiksmų klausosi kiekvieną dieną. Pensininkai laiku negauna pensijų, kai kur algos užtrunka, pabrango ne tik vaistai, bet ir kai kurie maisto produktai. Valdžia dargi kalba apie oro taršos apmokestinimą, o tai reikš, jog įmonės nuo pavasario turės mokėti už savo automobilių parką.
Spręsti, ar visi mokesčiai pakelti su protu, nesu kompetentinga. Bet suprantu viena – kai šalies biudžetas kiauras kaip rėtis, už lango – viena po kitos krenta ekonomikos nuosmukio aukos, valdžia turi imtis priemonių. Mokesčių didinimas, atrodo, buvo neišvengiamas, mat ekonomikos nuosmukį pasitikome su baisia biudžeto skyle.
Bet taip jau būna, kad ūkio augimu džiaugiasi visi, tačiau kai reikia pasidalyti krizės kaštais, norėtųsi, kad juos visus ant savo pečių užsikrautų valdžia.
Ypač sunku atsisakyti įvairių lengvatų, prie kurių pripratina taip rinkėjų pasitikėjimą norintys „nusipirkti“ politikai.
Už tokias lengvatas vis tiek reikia sumokėti. Mat visas valdžios išlaidas ir klaidas atperka eiliniai mokesčių mokėtojai – ant jų pečių gula visų politikų negebėjimas taupyti tada, kai yra iš ko taupyti ir sočiais laikais pagalvoti, kaip bus gyvenama sunkmečiu.
Ir jokie keiksmai valdžiai čia nepadės.
