Tokios mintys kyla pažvelgus, kaip neatsakingai ir be kontrolės Lietuvoje naudojamas valstybės turtas. Valstybės institucijos net nesugeba apskaičiuoti, kiek yra to turto, kuris išblaškytas po įvairias viešąsias įstaigas, įmones, agentūras ir UAB'us, o Valstybės kontrolės atskleisti pažeidimai valstybės tarnyboje virsta tik liūdesį ir neviltį keliančiais pranešimais žiniasklaidoje be realių nuobaudų pažeidimus padariusiems asmenims.
Tada net ir patys aktyviausi valstybę mylintys piliečiai gali pasakyti, kad niekas čia, Lietuvoje, nesikeičia, ir galutinai užsidaryti savo ar draugų būryje ir rūpintis asmeniniu išgyvenimu krizės sąlygomis. Arba (jei nemato perspektyvos Lietuvoje) kelti sparnus į užsienį. Galbūt visam laikui. O jei nesiryžta, tada svajoja, kad bent vaikai gyventų užsienyje. Kaip žmonės.
Išvažiuoja ir gabiausi jauni mokslininkai, mūsų tautos ateitis ir protas - tie, kuriais valstybė ėmė rūpintis tik praėjus dvidešimčiai metų nuo Sąjūdžio atsiradimo.
Tokios nuotaikos gali sustiprėti dabar, kai pasirenkantieji aukštąjį mokslą Lietuvoje turės užsikrauti banko paskolos jungą, gal net visam gyvenimui, o išvykusieji studijuoti svetur randa kraštų, kur mokslas nemokamas, kur įvairūs fondai arba patys universitetai suteikia gabiausiems jaunuoliams kreditus.
Išvažiuoja ir gabiausi jauni mokslininkai, mūsų tautos ateitis ir protas - tie, kuriais valstybė ėmė rūpintis tik praėjus dvidešimčiai metų nuo Sąjūdžio atsiradimo. Europos Sąjungos pagalbą nutarta naudoti mokslo slėniams kurti. Ir šiandien jau ant pačių mokslininkų pečių gula atsakomybė, kad šie slėniai nevirstų tik gražiais pastatais iš stiklo ir betono, o taptų realia trauka gabiausiems mokslo žmonėms dirbti Lietuvoje. Mokslininkai, gavę tokių lėšų, susiduria su rimtu iššūkiu panaudoti jas skaidriai ir atsakingai, kad nekiltų nusivylimas mokslininkų bendruomenėje, nors Lietuvoje jie kasdien mato kitokį valstybės pinigų panaudojimo pavyzdį.
Tautos ateitimi ir siela laikoma ir valstybės kultūra. Čia irgi valstybė skyrė pinigų - juos gavusi Lietuvos kultūra galėjo tvirtai atsistoti ant kojų. Net ypatingas sąlygas sukūrė, leido šiems projektams viešuosius pirkimus rengti be konkurso. Tačiau didžiulės lėšos ir šios ypatingos sąlygos padarė meškos paslaugą. Į kultūros projektus įsisuko nieko bendra su kultūra neturintys žmonės, dideli pinigų maišai. Jie dvasiniais reikalais susidomėjo ne dėl to, kad savo pinigus tam leistų, o kad valstybės lėšas, skirtas kultūrai, į savus maišus susikrautų. Todėl tie žmonės ir yra dideli maišai, nes iki šiol buvo užsimerkiama, kai jie semdavo pinigus iš valstybės, pačiai Valstybės kontrolei bejėgiškai skėsčiojant rankomis. Prokurorai ir teismai numarino net ir tas retas pavienes bylas, kurias sąžiningi pareigūnai norėdavo iškelti šiems veikėjams.
Nekeista, kad netrukus pinigų maišai atėjo ir į Lietuvos politiką, išstūmė iš ten Sąjūdžio dvasios likučius ir šiandien sąžiningi politikai bei pareigūnai, teisėsaugos darbuotojai jaučiasi apsupti tų, kuriems tik rūpi, kaip pripildyti savo kišenes. Valstybė jiems tėra asmeninio turtėjimo įrankis. Ar tai būtų politikai ir meno verteivos, įsukę įtariamas milijonines "Vilniaus - Europos kultūros sostinės" (VEKS) aferas, ar Nacionalinio stadiono statytojai, ar tiesiog baukutės, tapusios nauju reiškiniu Lietuvos gyvenime po pastarųjų Seimo rinkimų.
Žvelgiant į A.Kubiliaus Vyriausybės iniciatyvas dėl "Leo LT" lieka neaišku, ar neteisėtas sandoris nebus įteisintas, leidžiant privačiam verslui iš projekto pasitraukti ir uždirbti iš valstybės milijardus?
Tačiau faktas, kad aukščiausi valstybės vadovai laimino tokius projektus ir išvengė atsakomybės, sudarė galimybes atsirasti ir kitiems panašiems "projektams".
Gal taip ir būtume gyvenę Lietuvoje, jei ne krizė. Sunkiu metu ypač stipriai pajuntamas poreikis apsivalyti. Tačiau galbūt ir tos šnekos apie apsivalymą teliktų tik tušti gražūs žodžiai, jei ne viena aplinkybė: politikai ir valdininkai pradeda suvokti, kad įvairiais mokesčių ir akcizų didinimais, išmokų mažinimais žmonėms, "Sodros" biudžeto lopymais situacijos nepakeisi. Tenka jau ir patiems atlyginimus susimažinti, tiesa, dar ne tiek, kiek jie sumažėjo privačiame sektoriuje, pasidomėti, kokias nerealiai dideles algas nustatė sau kai kurie valstybės ir savivaldybių įmonių vadovai. Vyriausybėje atsiranda suvokimas, kad būtinos ir pačios valdžios, kuri iki šiol Lietuvoje gyveno sau, o žmonės - sau, realios reformos.
Valdžios žmonių atsakomybė - visų pirma savo kišene už padarytus žalingus sprendimus Lietuvai ir žmonėms - turėtų tapti vienu svarbiausių stimulų stabdant valstybės turto grobstymą.
Valdžios žmonių atsakomybė - visų pirma savo kišene už padarytus žalingus sprendimus Lietuvai ir žmonėms - turėtų tapti vienu svarbiausių stimulų stabdant valstybės turto grobstymą. Valstybės tarnybos įstatyme iki šiol nėra numatyta atleisti iš darbo valstybės institucijos vadovą už netinkamai panaudotas biudžeto lėšas. Galima atleisti tik pareigūną, kuris atėjo į darbą neblaivus ar visai nepasirodė. O už tai, kad ne pagal paskirtį panaudojo lėšas, institucijos vadovas atsiperka papeikimu ar pastaba, nors ir čia turėtų būti numatyta griežta atsakomybė. Ir vienu, ir kitu atveju prasižengusiems valstybės pareigūnams vertėtų uždrausti dirbti trejus ar penkerius metus valstybės tarnyboje. Tačiau svarbiausia - reikia įtvirtinti valstybės pareigūnų atsakomybę asmeniniu turtu už visą padarytą žalą, ir griežtai šią atsakomybę taikyti tiems, kurie darė pažeidimus, priėmė šiuos sprendimus ir laimino juos savo parašais. Nesvarbu, ar tai padarė vienas asmuo, ar grupė valdžios žmonių. Net ir priėmus kolektyvinį sprendimą turėtų būti taikoma individuali kiekvieno pareigūno atsakomybė savo turtu. Kodėl žalą vėliau turi kompensuoti valstybė iš mokesčių mokėtojų pinigų?
Vasara bus geras metas politikams pagalvoti apie šių įstatymų, kurie, tiesa, gali paliesti ne vieno nesąžiningo valdžios žmogaus interesus, priėmimą. Bet krizė privers valdžios žmones rinktis: rudenį, o paskui vėl pavasarį mažinti savo atlyginimus, pasidomėti, kaip naudojamas valstybės turtas, ir pareikalauti griežtos atsakomybės savo kišene už to turto iššvaistymą, žalingus sprendimus valstybei bei piliečiams. Kitaip valstybės skrynia bus tuščia, kad ir kiek pinigų į ją prineštų vis labiau silpstantis verslas ir vis mažiau beišgalintys mokesčius mokėti Lietuvos žmonės.
