Tačiau nemenka dalis tėvų jaudinasi dėl savo atžalų ne vien matydami nutriušusias mokyklas ar suirzusius mokytojus. Juk krizės praeina ir po kelerių metų vėl viskas stosis į savo vėžes. Daug labiau vertėtų mušti pavojaus varpus dėl to moralinio klimato, kuris būdingas mūsų jaunajai kartai, o drauge ir visuomenei. Štai apklausos skelbia, kad Lietuvos mokyklose kas ketvirtas paauglys iš savo bendraamžių patiria patyčias.
Tenka prisiminti, kad pastaraisiais metais krašte plito savarankiškai įrašyti vaizdai su lytinių aktų, muštynių, patyčių scenomis. Jų pagrindiniai herojai – paaugliai. Jie yra ir tokių vaizdų platinimo iniciatoriai: deda juos į internetą arba siuntinėja mobiliaisiais telefonais. Atsiranda nauja mada – „sekstingas“, kai nepilnamečiai mobiliaisiais telefonais masiškai siuntinėja draugams savo intymias nuotraukas.
Prie šių negatyvių reiškinių reikėtų priskirti ir praėjusią savaitę šalies gyventojus sukrėtusį bei plataus atgarsio sulaukusį vaizdo įrašą, kuriame matomas trijų paauglių merginų siautėjimas Marijampolės kapinėse. Vaizdo medžiagoje užfiksuota, kaip merginos rauna gėles, mėto žvakes, trypia kapus, drasko kryžių, šlapinasi ant kapų. Paauglės ne satanistės ar kokios nors paslaptingos subkultūros atstovės. Paprasčiausiai jos taip linksminosi, o kad būtų smagiau – savo „šėliones“ įamžino mobiliuoju telefonu...
Tačiau turėtume prisiminti, kad tie paaugliai nenukrito iš dangaus. Jie gimė, augo, gyvena tarp mūsų. Kiekvienas vaikas išgyvena vadinamąjį pirminės socializacijos (procesas, per kurį vyksta visapusiškas ir nuoseklus žmogaus įsitraukimas į visuomenės gyvenimą) laikotarpį. Šį gyvenimo etapą jam padeda įveikti juo besirūpinantys asmenys, be kurių pagalbos ir dalyvavimo pirminė socializacija yra neįmanoma. Tuo metu vaikas perima iš kitų juo besirūpinančių žmonių vertybes, nuostatas, prasmes, suvokimą apie pasaulį, jų padedamas, pats pradeda dalyvauti socialinėje tikrovėje.
Pirminis pasaulio suvokimas, kuris susiformuoja vaikystėje, yra toks stiprus pamatas tolesniam žmogaus gyvenimui, kad ir vėliau atsispindi jo veikloje.
Paklauskime savęs, ko išmoksta mūsų jaunoji karta? Kaip statyti prabangius viešbučius ant kapinių? Ko ji pasimoko iš šią savaitę Panevėžyje spręstos dilemos, kas svarbiau – kapinės ar automobilių stovėjimo vietos? Arba kuo skiriasi jaunųjų vandalių poelgis nuo liūdnai pagarsėjusio Seimo nario Jono Ramono elgesio, kai jis aparė kapinaites? Pagaliau dabartinių paauglių tėvai – paskutinė sovietmečio karta, dauguma jų - paskutiniai komjaunuoliai, atmetę dvasines vertybes, viskuo nusivylę ir už viską labiau vertinę medžiaginę gerovę bei jos vaikęsi. Ar jie pajėgūs ir nori perduoti jaunajai kartai bent pagrindinių moralinių vertybių sistemą?
XVIII amžiuje gyvenęs italų mąstytojas Gianbattistas Vico manė, kad pagrindiniai civilizacijos elementai visuomenėje yra religija, šeima, pagarba mirusiesiems. Visuomenės nuosmukis darosi akivaizdus, kai iš jos gyvensenos dingsta šie elementai, viskas tampa leidžiama, nebegerbiamos tradicijos ir įstatymai. Filosofas negailestingai skelbia, kad tuomet jos vystymasis pasiekia mirties stadiją, ir visuomenė žlunga iš vidaus ar yra užkariaujama iš išorės arba paprasčiausiai grįžta prie barbarybės.
Italų mąstytojo teorija yra tarytum lakmuso popierėlis, parodantis, kokia iš tikrųjų yra mūsų visuomenės padėtis. Ko gero, neapsiriksime teigdami, jog visi anksčiau išvardyti simptomai yra būdingi mūsų bendruomenei. Gerai būtų, kad susitaikytume su mintimi, jog išgyvename ne tik ūkio ar finansų krizę, bet ir sunkiai dvasiškai sergame. Gal tuomet imtumės ieškoti ne tik išeičių iš ekonominės aklavietės, liautumės kalbėję tik apie pinigus, švietimo sistemos finansavimą, bet ryžtumės dvasiniam gydymui. Juk Marijampolės kapinėse šėlusios mergiotės yra simboliškas mūsų pačių atvaizdas.
