Ne, tai labai svarbi naujiena. Nes V.Baliukonio skyrimas į ambasadorius Ispanijoje atskleidžia daug „niuansų niuansėlių“, kurie visai nieko bendra neturi su skaidrumu valstybės tarnyboje.
Niekas nekvestionuoja V.Baliukonio profesionalumo. Ir ispanų kabą jis moka, skirtingai nei kai kurie ambasadoriai, kurie nė žodžio jokia kita kalba išskyrus rusų neišlemena. Ir užsienio politikoje – ne naujokas.
Bet ar daugelio žmonių postas laukia? Reto kurio, o štai V.Baliukonio laukia jau daugiau nei pusę metų. Tiek laiko praėjo nuo tos dienos, kai ankstesnis ambasadorius Mečys Laurinkus atlaisvino postą Ispanijoje ir išvyko ambasadoriauti į Gruziją. Ir dar šiek tiek palauks, nes Valdo Adamkaus kadencija baigiasi liepą. Turbūt neypatingai ir reikalingas ambasadorius toje Ispanijoje, šalyje, kurioje yra nusėdę tūkstančiai lietuvių emigrantų, jei iki šiol apsiėjo, pasakytų ne vienas.
Tiesa, V.Baliukoniui dėl šio posto reikėjo ir pakovoti. Paskambinėti valdantiesiems konservatoriams, ir Audroniui Ažubaliui, pretendavusiam į užsienio reikalų ministro postą, ir Tėvynės Sąjungos į šį postą deleguotam Vygaudui Ušackui. Abiem prieš rinkimus ir dar kurį laiką po jų deklaravusiems naujos užsienio politikos ir kadrų parinkimo politikos eros užgimimą. Skaidresnės eros. Kitokios nei prie A.Januškos ir V.Baliukonio.
Bet juk visiems valgyti reikia. Ir principai išgaruoja kaip vasaros lietus ant karšto asfalto. Juk A.Ažubalis taip pat vieną dieną prašysis į kokią ambasadą, užtarimo reikės – o jei vėl valdžia nuo konservatorių nusisuks ir kiti postus skirstys.
O gerus darbus visi prisimena.
Prie A.Ažubalio „pliusiukas“ jau yra. Ir prie V.Ušacko – pliusas. Taip reikalingas, jei jis iš tikrųjų kels sparnus į Europos Komisiją.
