Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vidmantas Valiušaitis: Lyderystės krizė

Šaltinis: 15min
2
Skaitysiu vėliau
A A

Vidmantas Valiušaitis Alanas Mulally, pripažįstamas kaip veik nepranokstamas lyderystės pavyzdys, daugelį metų formavosi „Boeing“ kompanijoje. Ši bendrovė užima 65 proc. pasaulio civilinės aviacijos rinkos ir pasižymi itin aukštu komandinio darbo efektyvumu.

Kai „Ford Motor“ bendrovę ištiko milžiniška recesija, jos nuostoliai tapo skaičiuojami milijardais dolerių, Henry Fordo provaikaitis Williamas Clay Fordas pakvietė A.Mulally vadovauti bankrutuojančiai prosenelio įkurtai įmonei.

Tikram lyderiui svarbu kiti

„Alanas yra vienas nuolankiausių žmonių, kokį esu sutikęs, – apie A.Mulally sakė amerikiečių rašytojas, daugelio knygų autorius ir verslo vadybininkas Patrickas Lencionis. – Pirmą kartą susitikau jį lėktuve. Mes greta sėdėjome. Jis išsitraukė mano knygą ir rodė: man patinka jūsų knyga, tik pažiūrėkit šią eilutę. Paskui pasakė: tikiuosi jums netrukdau? Aš paklausiau: ar žinote kas esate?

Jis nežino. Svarbu ne jis. Svarbu visi kiti.“

Atvykęs į Detroitą iškart po paskyrimo, spaudos konferencijoje A.Mulally išgirdo žurnalisto pareiškimą: „Jūs buvote vienas iš sėkmingos ir klestinčios bendrovės vadovų. Atvykote į merdintį miestą, imatės vadovauti bankrutuojančiai įmonei. Kiekvienas automobilis susideda iš 10 tūkstančių dalių. O jūs nieko neišmanote apie automobilių pramonę. Neaišku, ko jūs čia atvykote.“

Taisyklė paprasta: jeigu norime būti puikios komandos nariai, turime būti nuolankūs. Tai reiškia, kad kitais rūpinamės labiau nei savimi.

A.Mulally su jam būdingu nuosaikumu pasiteiravo: „O koks yra klausimas?“

Žurnalistas pasitikslino: „Na, ar jūs bent suprantate į kokią avantiūrą veliatės?“

A.Mulally atsakė trumpai: „Suprantu. Boeing’as turi 4 milijonus detalių. Bet nepaisant to, jis dar ir išsilaiko ore.“

A.Mulally vadovaujama „Ford Motor“ bendrovė, kurios metinis biudžetas yra 14 ar 15 kartų didesnis nei Lietuvos valstybės, netruko atsitiesti, tapti pelninga ir vėl sugrįžti į pirmaujančias pasaulyje pozicijas.

Lėmė ne produkto detalių skaičius, bet efektyvios lyderystės principai. A.Mulally žavėjosi P.Lencionio gebėjimu juos formuluoti ir teoriškai pagrįsti, tuo metu P.Lencionis – A.Mulally talentu visa tai tobulai įgyvendinti praktiškai.

Tie principai yra bendri visoms komandinio veiksmo struktūroms: verslo, politikos, valstybės valdymo, net žiniasklaidos ir nevyriausybinių organizacijų. Ir nepriklausomai nuo to, kokio dydžio yra veiksmo komandos – vos kelių žmonių ar keliasdešimt, net kelių šimtų tūkstančių, kaip „Boeing“ ar „Ford Motor“ atvejais.

Komandinis veiksmingumas – svarbiausia

Ar Lietuvoje galioja tie patys lyderystės dėsniai, kurie efektyviai veikia Vakaruose? Kaip veikia lyderiai pas mus?

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis praėjusį šeštadienį pareikalavo naujų pirmininko rinkimų. Esą būtina kuo greičiau šaukti partijos suvažiavimą, nelaukiant gegužės mėnesio, kai baigsis jo, kaip pirmininko, kadencija. Priešingu atveju pirmininkas pagrasino atsistatydinti, bet suvažiavime kandidatuoti vėl iš naujo.

Toks ultimatyvus partijos pirmininko pareiškimas nustebino ne tik partiečius, bet ir jo senelį, TS-LKD partijos garbės pirmininką Vytautą Landsbergį, kuris tokiam žingsniui nepritarė: „Nevisiškai supratau: ar Gabrielius šiandien atsistatydina? Kas čia darosi? Bet jis pasakė kažką tokio: jis susistabdo, jis pasiplauna, dabar jūs žinokitės...“

Ne taip seniai stebėjome socialdemokratų vidinio susiardymo scenas, kai vyko derybos dėl koalicijos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Taip pat viešą partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus pažeminimą parlamente, kai jis nebuvo išrinktas Seimo vicepirmininku, jo nepalaikius, kaip manoma, daliai socialdemokratų.

Dar prieš rinkimus reikšmingų politinių nuostolių patyrė iki tol aukštai apklausose vertintas Lietuvos liberalų sąjūdis, kai buvęs partijos pirmininkas Eligijus Masiulis įkliuvo STT pareigūnams su stambia grynųjų pinigų suma.

Kas blogai pas mus, kad reikalai klostosi būtent šitaip? Koks elgesys griauna komandas? Ar esama žmonių, kurie komandiniam darbui tinka labiau? Kokios vertybės padeda nugalėti disfunkcijas komandiniame darbe? Ir kokie veiksniai komandinį darbą griauna, jį apsunkina arba padaro visiškai neefektyvų?

Juk visų organizacijų – politikos, verslo, valstybės valdymo grandžių, žiniasklaidos ir nevyriausybininkų – atstovai suinteresuoti vienu ir tuo pačiu: kad jų komandos būtų darnios, kūrybingos ir efektyvios.

Ir vis dėlto daugelyje sričių stebime komandinį neveiksmingumą. Kur tad šio neefektyvumo problemos šaknis?

Trys esminės savybės

Prieš porą savaičių Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, vyko Pasaulinė lyderystės konferencija. Politikų dėmesio, gaila, beveik nesulaukė. Pastebėjau tik du: „valstietį“ Aurelijų Verygą, Seimo narį ir tuomet pasiūlytąjį kandidtatą į sveikatos apsaugos ministrus, bei parlamentarą konservatorių Žygimantą Pavilionį.

Tuo metu konferencijoje kaip tik buvo kalbama apie tai, kas mūsų politinei lyderystei dabar yra aktualu.

Puikybė, arogancija, nereikalingas išdidumas yra daugelio mūsų problemų šaknis. Puikybės priešnuodis – nuolankumas.

Jau minėtasis P.Lencionis konferencijoje perskaitė įsimintiną pranešimą „Tobulas komandos žaidėjas“. Jis išskiria tris esminius dalykus, kurie lemia sėkmingą ir efektyvų komandinį darbą. Be šių elementų toks darbas tampa stačiai neįmanomas.

P.Lencionis tvirtina, kad tobulas komandos žaidėjas pasižymi trimis dorybėmis. Vertingos ne tiek pačios vertybės savyje, kiek jų susijungimas ir derinys. Pirmoji iš jų yra nuolankumas (humble).

Taisyklė paprasta: jeigu norime būti puikios komandos nariai, turime būti nuolankūs. Tai reiškia, kad kitais rūpinamės labiau nei savimi. Užmirštame savo ego. Stengiamės ne dėl savo poreikių, o dėl bendro labo. Nesame išdidūs.

Nenuolankus žmogus – arogantiškas. Susitelkęs į save. Persmelktas dominavimo instinkto.

Būti nuolankiam – nereiškia menkinti ar nuvertinti save. Tai nėra ir pasitikėjimo savimi stoka. Tai tik nusiteikimas mažiau mąstyti apie save. Nuolankumas, pasak P.Lencionio, tai gebėjimas pripažinti tiesą.

Todėl nuolankumas yra pirmasis ir pats svarbiausias tobulo komandos žaidėjo kriterijus. Puikybė, arogancija, nereikalingas išdidumas yra daugelio mūsų problemų šaknis. Puikybės priešnuodis – nuolankumas.

Antroji tobulo komandos žaidėjo savybė yra troškimas arba atsidavimas veiklai (hungry). Efektyviose komandose veikiantys žmonės yra ištroškę, atsidavę. Jie veikia aktyviai. Laikosi tvirtos darbo etikos. Visada nori padaryti daugiau. Trokšta pasiekti aukščiau. Peržengti savo ribas. Niekas nedrįs jų palaikyti dykinėtojais. Jie dega dėl savo darbo. Padarys viską, kad jis būtų atliktas. Tokių žmonių, be abejo, pažįstame kiekvienas.

Trečioji tobulo žaidėjo dorybė – nuovoka (smart). Tai ne intelektinis, bet emocinis nuovokumas. Tai gebėjimas susivokti tarp žmonių. Bendraudamas su kitais, nuovokus žmogus žino, kad jo žodžiai, elgesys veiks aplinkinius. Jeigu jis neįstengs neparodyti savo blogo nusiteikimo, žmonės tai pastebės. Ir atitinkami elgsis. Jei vyraus negatyvi dominantė, ji būtinai persiduos kitiems. Todėl nuovokumas yra gebėjimas prisitaikyti prie žmonių, palaikyti motyvuotos komandos emocinę atmosferą.

Nuovokumas nėra intelektualumas. Žmogus, kuris yra protingas, bet blogai elgiasi su kitais žmonėmis, nėra nuovokus.

Pėstininkai, buldozeriai ir žavėtojai

Kas atsitinka, kai nesugebame atpažinti šiomis savybėmis pasižyminčių žmonių ir vadovaujančiose pozicijose įsitvirtina asmenys be jų?

Žmonės be troškimo bei nuovokos yra nuolankūs. Gali būti labai malonūs. Bet stokoja atkaklumo darbe ir nesugeba veiksmingai bendrauti su kitais. P.Lencionis juos vadina pėstininkais (The Pawn). Pėstininkai paprastai nėra veiksmingi. Jie nepalaiko darbo proceso. Nieko neįgyvendina. Nemoka bendradarbiauti su kitais. Jie gali būti neblogi kaimynai. Bet komandose jais pasikliauti negalima.

Žmonės, ištroškę darbo, bet nenuolankūs ir nenuovokūs, veikia kaip buldozeriai (The Bulldozer). Buldozeriai turi daug ambicijų, energijos, bet nemoka bendradarbiauti su kitais. Susirūpinę savimi, susitelkę į save. Tokie žmonės gali atlikti tam tikrus darbus. Tačiau paskui save, P.Lencionio žodžiais, palieka „šleifą negyvėlių“. Tai demotyvuoja komandinį veikimą.

Kai žmogus yra tik nuovokus, puikiai sutaria su kitais, bet nėra nuolankus ir netrokšta dirbti, tokius P.Lencionis vadina žavėtojais (The Charmer). Jie linksmina, juokina, kartais net šoka, bet nieko doro nenuveikia. Užtat moka kalbėti taip, kad sulauktų norimos reakcijos. Bet jie vengia sunkesnio darbo, nesuinteresuoti, kad sektųsi kitiems. Komandinės veiklos efektyvumui – gyvas nuostolis.

Tvarkos ardytojai, tinginukai ir gudrūs politikai

Šią trijulę – „pėstininką“, „buldozerį“ ir „žavėtoją“, – nesunku atpažinti. Kur kas sunkiau su tais, kurie pasižymi dviem savybėmis iš trijų. Kyla pagunda tokius asmenis vertinti: vis dėlto jie turi dvi dorybes!

Bet štai ką sako P.Lencionis: „Prie vieno pridėjus vieną bus du. Bet prie vieno pridėjus vieną ir pridėjus dar vieną, šiame kontekste, bus devyni!“

Toks skirtumas tarp komandoje veikiančių žmonių, turinčių tik dvi iš šių savybių ir visas tris!

Žmonės, kurie nuolankūs ir ištroškę dirbti – kupini gerų norų. Jie rūpinasi kitais, noriai atlieka darbus. Bet emocine prasme nėra nuovokūs. Tokius P.Lencionis vadina nesąmoningais tvarkos ardytojais (Accidental Mess-Maker). Jie geranoriški, bet nuolat įvelia kitus į situacijas, dėl kurių paskui tenka pakartotinai aiškintis ir teisintis. Nenaudingas veiksnys komandinio darbo rezultatui.

Nuolankus, emocine nuovoka pasižymintis žmogus, gebantis bendrauti su kitais, tačiau netrokštąs dirbti. Tokių irgi pažįstame, tiesa? Tai mieli tinginukai (Lovable Slacker). Tokie žmonės paprastai yra malonūs. Kupini gerų norų. Rūpinasi kitais komandos nariais. Padrąsina juos. Tik nenori daug dirbti.

Kad organizacija funkcionuotų kaip gera komanda, vadovaujančias pozicijas užimantys žmonės privalo būti nuolankūs, kupini troškimo tarnauti kitiems ir nuovokūs.

Jiems pavestą darbą atlieka, bet nieko daugiau. Iškeltą užduotį šiaip taip įvykdo. Bet tai ir viskas. Nesiekia aukščiau ir toliau. Komanda dėl to nukenčia. Ir tai labiausiai nuvilia tuos, kurie dirba išties sunkiai. Kadangi jie mano, kad atlieka ir to „tinginuko“ darbo dalį. Tai taip pat komandinį darbą destabilizuojantis veiksnys.

Pati pavojingiausia ir sunkiausiai pastebima savybių dermė yra žmogus, kuris nuovokus, moka bendrauti su kitais ir trokšta dirbti. Kupinas užmojų. Tačiau nenuolankus. Tokius P.Lenčcionis vadina gudriais politikais (Skillful Politician).

Jie pavojingi dėl to, kad būdami ambicingi ir uolūs darbininkai moka apsimesti nuolankiais. Ir jiems tai sekasi. Jie moka įtikinti žmones, kad rūpinasi komanda. Įtikinti, kad viską daro dėl bendro labo. Tad žmonės jais seka ir jų klauso. Kol vieną dieną atsipeikėja ir pamato: jų siela žaizdota, kūnas nuvargęs ir alkanas, o jie patys – be darbo...

Vienintelė lyderystės sąlyga

Atrodo, kad mūsų viešojo gyvenimo lyderiams iš minėtų trijų savybių labiausiai trūksta nuolankumo. Todėl pas mus tiek daug „gudrių politikų“. Ir, beje, ne vien politikos srityje. Tokių esama ir verslo, ir žiniasklaidos, ir nevyriausybinių organizacijų veiklos baruose. Gal todėl žmonės tokiais „politikais“ ir nepasitiki. Kadangi galvoja – ir kartais galbūt visai be pagrindo, – kad lemiamu momentu jie vis tiek juos „apgaus“.

Nuolankumas didžia dalimi yra atlaidumas. Negalima pavesti organizacijoms vadovauti žmonėms, kurie nesugeba dirbti kartu su kitais. Kad organizacija funkcionuotų kaip gera komanda, vadovaujančias pozicijas užimantys žmonės privalo būti nuolankūs, kupini troškimo tarnauti kitiems ir nuovokūs.

Ir tai vienintelė patikimos lyderystės demokratinėje visuomenėje sąlyga. Kitu atveju ji yra ne iš demokratijos arsenalo ir anksčiau ar vėliau baigiasi neišvengiama nesėkme.

Komentarai: 2
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min