Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Viktoras Uspaskichas: Tiems, kurie nežino, kas valdė Lietuvą 23 metus, bet vis mini mano vardą

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Viktoras Uspaskichas Nors esu pasitraukęs iš visų politinių postų ir turiu mažai poveikio politiniams sprendimams (sąžiningai pasakius, šiuo metu ir pats noriu mažiau dalyvauti politikoje — priežasčių tam yra ir jūs jas surasite šitame straipsnyje), tačiau mano vardas vis dar yra linksniuojamas viešojoje erdvėje. Ir, kaip anksčiau, vis dar esu kaltinamas vos ne dėl visų Lietuvos bėdų, kurios atsitiko mūsų šalyje per pastaruosius dvidešimt trejus metus.

Tiesa, porintojai apžvalgininkai ir politologai, kalbėdami apie mane, pamiršta paminėti, kad visus tuos metus mūsų šalį valdė socialdemokratai ir konservatoriai, o nei aš, nei Darbo partija niekada nevadovavo jokiai Vyriausybei. Tad visi pagrindiniai sprendimai dvidešimt trejus metus priklausė ne nuo Darbo partijos ir manęs, bet nuo socialdemokratų ir konservatorių, o tų sprendimų būta visokių — ir gerų, ir nelabai.

Apgailėtini socialkonservatorių dvidešimt trejų metų valdymo rezultatai

Praskolinta valstybė, negarantuota ir nestabili valstybės energetika, per dvidešimt trejus nepriklausomybės metus iš Lietuvos yra išvaryta daugiau žmonių negu okupacijos metais, nė vieno karto per tuos metus nebuvo patvirtintas teigiamai subalansuotas valstybės biudžetas.

Žiūrint procentaliai, nuo bendro žmonių skaičiaus, asmenų, gyvenančių žemiau skurdo ribos Lietuvoje, yra daugiausia, mažiausios pensijos, atlyginimai, didžiausias savižudybių skaičius. Pagal šiuos ir daugelį kitų šalies išsivystymo rodiklių užimame „garbingą“ vos ne paskutinę vietą Europoje. Tai — socialdemokratų ir konservatorių vadovavimo Lietuvai išdava. Aš juos vadinu vienu žodžiu — socialkonservatoriai, kurie vis skelbia kaltais kitus, kad nukreiptų tautos dėmesį nuo tokių savo veiklos rezultatų.

Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad jų pastangomis yra pasiekta rezultatų, kuriems aš irgi pritariau — tai nepriklausomybės akto paskelbimas ir stojimas į Europos Sąjungą bei NATO.

O štai mano tiesioginio darbo ir sprendimų rezultatai mikroekonomikoje, tai yra turint 100 kartų mažiau svertų, per dvidešimt trejus nepriklausomybės metus — beje, labai trukdant tiems patiems socialkonservatoriams — nuo nulio sukurta ir išsaugota daugiau kaip 4 000 darbo vietų, atlyginimų bei mokesčių forma valstybei ir žmonėms sumokėta virš 1 500 000 000 Lt (1,5 mlrd. Lt), neskaičiuojant įvairių kitų pagalbos ir skatinimo programų, kurios taip pat reikalauja nemažai pinigų.

Kas moka skaityti ir skaičiuoti, gali palyginti ir suprasti — ar už tuos darbus, kuriuos aš padariau nuo nulio Lietuvoje, toks atlygis yra tinkamas?

Už tai iš socialkonservatorių gavau baudžiamąją bylą, 3,8 mln. Lt ieškinį ir pasiūlymą ketveriems metams pasodinti mane į kalėjimą. Jau aštuonerius metus esu tampomas po teismus ir turiu ištverti gerai organizuotą ir mokesčių mokėtojų pinigais apmokėtą šmeižto ir purvo kampaniją. Ir tai — ne už UAB’o darbą, kur aš galėčiau gauti naudos, kaip šeimininkas, o už nepelno siekiančios organizacijos, tai yra partijos finansavimą ir buhalteriją, nors nesu buhalteris, o byloje prieš mane nėra nė vieno liudijimo ar kokios nors operatyvinės medžiagos, kratos metu pas mane nebuvo rasta jokių dokumentų ir pinigų, niekada niekur neužfiksuota, kad aš kam nors ar man kas nors duotų pinigus, o į partiją įdėjau tiek savo lėšų, kiek kai kam net nesisapnavo.

Ne be reikalo net ir prokuroras, ir teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad V. Uspaskich turėjo sau naudos, tačiau uoliai vykdoma komanda sunaikinti stiprų politinį oponentą, kuris gali viešai, tiesiai šviesiai kalbėti ir dėstyti visą tiesą apie valdžią. Tad pirmos instancijos teismo sprendimas yra toks, koks yra — patenkinantis socialkonservatorius.

Štai tokia tiesa. Kas moka skaityti ir skaičiuoti, gali palyginti ir suprasti — ar už tuos darbus, kuriuos aš padariau nuo nulio Lietuvoje, toks atlygis yra tinkamas?

Neišvengiamai kyla klausimas — ko nori tokia mūsų šalies valdžia ir kokius ji nori matyti Lietuvos gyventojus? Kokių nori pensininkų, darbuotojų, darbo vietų kūrėjų, verslininkų, valdininkų, studentų ir jaunimo, galų gale pačios valstybės? Į šį klausimą gali atsakyti tik patys socialkonservatoriai. Nors dvidešimt treji metai yra pakankamas laiko tarpas įrodyti, ką sugebi, bet rezultatas yra toks, koks yra (jau minėta straipsnio pradžioje).

Dabar kreipiuosi į tuos, kurie nuolat prisimena mano vardą ir vis kalba apie tai, ko aš nepadariau ir ką turėčiau padaryti.

Jeigu būčiau premjeras, mane galima būtų ir kaltinti, ir reikalauti rezultatų, tačiau būti šalia valdžios ir neturėti svertų sprendimams priimti — visai ne tas pats, kas vadovauti Vyriausybei, o tokios galimybės tauta man nesuteikė. Tad ko gi aš norėjau ir dėl ko nesugebėjau įtikinti socialkonservatorių?

Ekonomikos sėkmei būtinas naujoviškas požiūris ir kompleksiniai sprendimai

Tikrai nuoširdžiai norėjau matyti Lietuvoje generuojančią, savo valstybę išlaikančią ekonomiką. Valstybę, kurioje yra stipri vidurinioji klasė, padorios pensijos ir atlyginimai, stipri ir nebrangi energetika, naudingi tarptautiniai santykiai, kuriami ne mūsų nepriklausomybės ir stiprios ekonomikos sąskaita.

Mano ir mūsų partijos programa nėra fragmentiška — aš niekada neteikiau pasiūlymų, pavyzdžiui, tik dėl pensijų ar atlyginimų didinimo. Į ekonomikos plėtrą žiūrėjau kompleksiškai. Todėl vienintelis iš šitos valdančiosios daugumos lyderių kadencijos pradžioje, formuojant Vyriausybę, esu pristatęs jiems savo matymą, kaip turi atrodyti tokia ekonomika ir ką dėl to reikia daryti. Kiti koalicijos lyderiai tokios kompleksinės veiksmų programos nebuvo pristatę, todėl šiandien vis kuriamos darbo grupės išsiaiškinti, ką toliau daryti, nors per rinkimų kampaniją jie aiškiai kalbėjo, ką darys atėję į valdžią.

Kad būtų suprantama ir specialistams, ir paprastiems žmonėms, pabandysiu paaiškinti. Mano pasiūlymai buvo grindžiami noru pasiekti sinergijos efektą. Čia noriu panaudoti vieno žymaus biologijos profesoriaus sąvoką (vėliau suprasite, kodėl būtent biologijos): „konvergavus bangą, gaunamas stiprinamosios interferencijos efektas“.

Kad būtų paprasčiau, yra geras pavyzdys: jeigu iš viršaus įmesite į vandenį vieną akmenuką, pamatysite vieną bangą, jei vienu metu įmesite du akmenukus, įvyks bangų sujungimas, arba konvergencija, ir susidarys bendra banga — jų energija susilies ir padvigubės, tai ir yra stiprinamoji interferencija. Tačiau, įmetus du akmenukus skirtingu laiku, pamatysite, kad viena banga slopina kitą — tai yra slopinamoji interferencija. Tas pats ir ekonomikoje — aš siūliau kompleksines, o ne pavienes priemones, kad pradėtų veikti generuojanti ekonomika. Todėl, prieš didindama minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA), Vyriausybė turėjo priimti tam tikrus sprendimus.

Atsimenate, mes siekėme, kad iki 2013 metų pabaigos MMA būtų padidintas iki 1509 Lt. Bet, pirmiausia, 2012 metų pabaigoje, suformavus Vyriausybę, reikėjo priimti kompleksą atitinkamų sprendimų, tam, kad būtų pasiektas ekonominis efektas ir ateityje įmonėms būtų amortizuota įtampa, atsiradusi dėl didėjančių atlyginimų.

Taip, mūsų pasiūlytos priemonės būtų drąsesnės, bet jos turėjo sukurti efektyvesnes ir galingesnes sąlygas verslui negu yra aplinkinėse valstybėse, tokiose kaip Lenkija, Vokietija ar net Didžioji Britanija.

Trumpai kalbant, viena iš Darbo partijos programos priemonių — reikėjo sumažinti išlaidas — t. y. galutinio produkto kainą toms prekėms, kurios yra eksportuojamos ir konkuruoja vidaus rinkoje su analogiškomis prekėmis iš užsienio. Taip, mūsų pasiūlytos priemonės būtų drąsesnės, bet jos turėjo sukurti efektyvesnes ir galingesnes sąlygas verslui negu yra aplinkinėse valstybėse, tokiose kaip Lenkija, Vokietija ar net Didžioji Britanija. Kaip ir gamtoje, taip ir rinkoje, suveiks tie patys dėsniai — t. y. jeigu tam tikroje teritorijoje gaminti yra naudingiau nei Lenkijoje, Vokietijoje, Britanijoje ar kitose šalyse, tai investicijos ten ir ateina, šiuo atveju į Lietuvą.

Rezultatas aiškus: verslininkai, ir ne tik iš Lietuvos, investuoja į mūsų šalį, čia yra kuriamos darbo vietos, didėja eksportas, mažėja analogiškų gaminių importas į Lietuvą, didėja įmonių pajamos, žmonių atlyginimai ir mokesčių surinkimas, nes auga mokesčių mokėtojų skaičius. Šios tiesos paneigti neįmanoma, nes tokie yra dėsniai, su kuriais galėtų ginčytis tik kvailys.

Vidaus rinkoje taip pat bus jaučiamas pagerėjimas, nes, padidėjus darbo vietų skaičiui ir žmonių atlyginimams, neišvengiamai padidės paslaugas teikiančių įmonių paklausa, tai yra prekyba, restoranai, kavinės, grožio ir sveikatos salonai, statybos, transportas ir kita, jau nekalbant apie tai, kad, padidėjus MMA, sumažės šešėlinė ekonomika, atsiras civilizuota lygiateisė konkurencija, sumažės emigracija.

Todėl noriu paaiškinti gerb. Robertui Dargiui, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentui: paslaugų sferos verslas veikia ir konkuruoja tik vidaus rinkoje ir nekonkuruoja su importu, todėl jo sėkmė priklauso tik nuo paklausos ir pasiūlytos paslaugos kokybės, bei nuo tokių įmonių skaičiaus šitoje rinkoje, tad jų bus lygiai tiek, kiek reikia šitai rinkai — ne daugiau ir ne mažiau, nes taip veikia rinkos dėsniai.

Kaip ir gamtoje veikia gamtos dėsnis — jei viename kvadratiniame metre žemės bus pasodinta daugiau bulvių nei galima, jų išaugs mažiau, nes jos merdės nuo tankumo. Tad, jeigu kažkieno iš jo pažįstamų verslininkų verslas merdi, tai priklauso tik nuo jo verslo teikiamos paslaugos prastos kokybės arba nuo per didelio tokių įmonių skaičiaus šitai rinkai. Aš jau nekalbu apie administravimo kaštų optimizavimą, nes galvoju, kad tai — savaime suprantama kiekvienam.

Tad jeigu ir būtų pakelti atlyginimai šitoje sferoje iki 1509 Lt, tokių paslaugų savikaina padidėtų ne daugiau kaip 5–10 proc. Pramonėje toks pakilimas būtų žymiai mažesnis, nes čia savikaina daugiausiai priklauso nuo žaliavos, energijos kainos ir amortizacinių sąnaudų, eksploatuojant įrengimus, o eksportuojančių įmonių gaminamos produkcijos savikaina net sumažėtų, priėmus mano pasiūlymą. Tad tai tikrai nepakenks tokioms įmonėms, tuo labiau, kad įgyvendinus mano pasiūlymą paslaugų vartotojų pajamos padidėtų daugiau kaip 20–30 proc., taip pat padidėtų ir jų skaičius.

Kita situacija yra su įmonėmis, eksportuojančiomis prekes, nes jų reikės tiek, kiek reikia pasaulio rinkai, o tai, žiūrint iš Lietuvos pusės, galima prilyginti begalybei. Ir toks verslas kuriasi ten, kur yra geresnės ir naudingesnės sąlygos. Tokioms mažoms šalims, kaip Lietuva, tai yra šansas sėkmei, kurį aš ir siūliau.

Tradicinės teorijos nebeveikia

Deja, tokie dėsniai yra sunkiai suvokiami darvinistams ir niutonistams, kurių Lietuvoje yra 99 procentai. Lygiai tiek pat jų yra ir valdžioje — Seime ir Vyriausybėje. Ir tik vienas procentas, o gal net ir mažiau, yra antidarvinistų ir einšteinistų.

Paaiškinsiu Charleso Darwino dogmą. Gal ne pažodžiui, iš atminties, juolab kad nesu biologas: mūsų gyvenimas, ligos ir likimas priklauso nuo genetikos. Kalbant ekonomikos kalba, mūsų šalies paveldėtoji genetika, apie ką kalba mūsų darvinistai, — tai okupacijos metais nuslopintas intelektas, nekokybiška ir silpnai išvystyta infrastruktūra, liūdnas paveldas ir pan. Tai reiškia, kad dabar blogai gyvename todėl, kad prieš tai gyvenome taip pat blogai. Tad jeigu prieš tai buvo bloga Vyriausybė, tai ir dabar turėsime blogai gyventi. Tačiau antidarvinistai paneigė šią dogmą patvirtindami savo pavyzdžiais, kad mūsų likimas yra mūsų pačių rankose, o ne praeities. Šiuo keliu nuėjo Steve'as Jobsas, Billas Gatesas ir daug kitų sėkmingų žmonių. Tokiu keliu eina ir progresuojančios, sparčiai augančios ekonomikos šalys.

Paskaitykite S.Jobso biografiją ir atkreipkite dėmesį į jo karjeros pradžią. Mažai kas pastebėjo iš pirmo žvilgsnio, rodos, nereikšmingą, tačiau išties esminę detalę. Priminsiu ją: tik po to, kai jo rankose pabuvo literatūra „Čia ir dabar“ bei „Dabarties jėga“, apie tai jis akcentavo pats (bet jokiu būdu ne „Praeities jėga“), jis išsilaisvino nuo dirbtinai sukurtų stereotipų ir mąstymą ribojančių taisyklių, o tada širdis pati parodė, kokiu keliu eiti. S.Jobsas nuėjo tokiu keliu ir tapo naujo požiūrio simboliu, nekalbant apie tai, ką jis sukūrė ir davė pasauliui.

Aš nesiruošiu neigti niutonistų, nes egzistuojanti fizika ir fizinių objektų egzistavimas yra natūralus dalykas, ir man net sunku suvokti, kad gali būti kitaip. Bet mokslas nuėjo toliau. Dar Albertas Einsteinas įrodė, kad visata yra ne tuščia erdvė, o, trumpai sakant, energija, kuri susideda ne tik iš fizinių objektų, kaip teigė Isaacas Newtonas. Todėl kvantinė fizika padėjo mums pažiūrėti į pasaulį kitaip. Kalbant ekonomikos kalba, generuojančios ekonomikos dėsnis — kuriant generuojančios ekonomikos programą, neįmanoma fiziškai pačiupinėti dėsnio, kaip ir kvantinės fizikos rodomos energijos, tačiau, jeigu tuo keliu einama, ir yra sukurta rimta prielaida, neišvengiamai atsiranda rezultatas.

Tokie yra rinkos dėsniai, kaip jį pavadinsi — nepagadinsi: ar tai kylanti, ar progresuojanti, ar generuojanti ekonomika, skirtumo nėra, svarbu, kad įdėjus energiją, arba 1 Lt, būtų sugeneruoti 2 Lt, kuriuos galima bus pačiupinėti, tai ir yra, konvergavus energiją, gaunamas stiprinamosios interferencijos efektas.

Pagal socialkonservatorių požiūrį, jei žmogus alkanas, reikia skolintis ir maitinti, o jeigu skolintis nepavyksta (nes dabar tokias galimybes riboja sutartys dėl fiskalinės drausmės), tai tegul žmonės ir toliau skursta.

Tad jeigu mūsų valdžia laikosi seno požiūrio, t. y. darvinistai ir niutonistai, kurie mano, kad mūsų likimas priklauso nuo praeities, ir kuriems viską reikia fiziškai pačiupinėti, tai nereiškia, kad ji yra bloga, tiesiog toks buvo mokslas ir tokios dogmos, bet, deja, pasaulis į priekį eina dideliais žingsniais, tad su tokiu požiūriu valstybė ir toliau bus praskolinta, o žmonės skurs. Kas nenorės skursti, emigruos iš šalies. Nes pagal socialkonservatorių požiūrį, jei žmogus alkanas, reikia skolintis ir maitinti, o jeigu skolintis nepavyksta (nes dabar tokias galimybes riboja sutartys dėl fiskalinės drausmės), tai tegul žmonės ir toliau skursta. Apie jokį generavimą socialkonservatorių kabinetuose nekalbama.

Aš žiūriu į ekonomiką kaip kvantinės fizikos atstovas. Jis, žvelgiantis pro atominį mikroskopą, vietoj fizinio objekto mato energiją, kuri matuojama jau kitais prietaisais, nei fizinis objektas. Todėl mano tikslas ir buvo kurti ne vegetuojančią, o generuojančią ekonomiką. Pavyzdžiui, jeigu privati įmonė imtų kreditą iš banko tik savo darbuotojų atlyginimams, bet neinvestuotų, kaip aš sakiau, į generavimą, ar į pridėtinės vertės kūrimą, ji bankrutuotų, todėl privati įmonė skolinasi ne tik atlyginimams, bet ir investicijoms, nes kitaip tiesiog nevyksta gyvenimas.

Pažiūrėkite, ką dvidešimt trejus metus daro socialkonservatorių valdžia: skolina, kad sumokėtų atlyginimus, pensijas, socialines pašalpas, bet nė vieno lito nesiskolina tam, kad investuotų į pridėtinės vertės kūrimą. Nes jie galvoja tik apie save ir kaip išlikti valdžioje. Galvoja, kaip pamaloninti dabartinius rinkėjus, kad socialkonservatorius ir toliau rinktų, bet visiškai negalvoja apie valstybę ir ateities kartą, kad būtent jiems reikės atidavinėti tuos tėvų pravalgytus pinigus, ir ne tik atiduoti, nes tam, kad atiduotų, vis tiek reikės investuoti į pridėtinės vertės sukūrimą, kad juos uždirbtų. Man keista, kad to nesupranta jaunimas ir, vis balsuodamas už tokią valdžią, dar stipriau smaugia kilpą ant savo kaklo.

Jeigu prisimenate, aš apie tai kalbėjau ir praėjusios kadencijos pradžioje, tą patį siūlydamas konservatoriams, o dabar tai sakau ir socialdemokratams — jūs imate kreditus pravalgymui, tad paimkite nors 10 proc. daugiau ir investuokite juos į Lietuvos ekonomikos vystymą, nes tuos pravalgytus pinigus reikės atidavinėti. Juk tuomet dar net nebuvo sutarties su Europa dėl fiskalinės drausmės, tad tai padaryti galima buvo kur kas lengviau.

Tačiau tuomet iš jų bei iš jiems talkinančių pseudoekonomistų ir viešų komentatorių, per savo gyvenimą nesukūrusių nė vienos darbo vietos ir nesumokėjusių nė vieno lito, užtat turinčių viešą tribūną ir smerkiančių bet kokį pasiūlymą ar tai, kas yra nauja, galima buvo išgirsti tik pajuokas. Nes jų supratimas apie tai, ką aš kalbu, prilygtų 1543 metų žmonių supratimui apie Mikolajaus Koperniko paskelbtą tiesą, kad žemė nėra visatos centras ir ji sukasi aplink saulę. Už šį teiginį jis buvo pasmerktas sudeginti, nes bažnyčia turėjo kitą tiesą. Nenuostabu, kad mane už mano tiesą pasiruošę apšmeižti ir pasodinti, būtų jų valia — ir sudegintų.

Mūsų valdžia — kaip farmacininkai, kurie, užuot skatinę sveiką gyvenseną, kuria vis naujus cheminius preparatus simptomams slopinti, bet ne priežasčiai naikinti, kol nepribaigs žmogaus visai. Nes farmacininkams naudinga taip daryti — tai yra jų pelnas ir išgyvenimas, ligoniai jiems reikalingi kaip oras. Taip ir socialkonservatoriai maitina žmones neuždirbtais pinigais tam, kad išliktų valdžioje, nes tai jiems — gyvybės ir mirties klausimas, o kito jie tiesiog nesugeba.

Palinkėjimas Lietuvos žmonėms

Žinoma, negalima sakyti, kad Andrius Kubilius ar Algirdas Butkevičius yra blogi. Tiesiog jie taip mąsto. Jie yra apsupti tokių pačių patarėjų ir komentatorių. Net galima būtų sakyti, kad jie — geri, nes žmonės juos rinko, žmonės jais patikėjo ir jie tiesiog priversti daryti tai, ką daro.

Bet jei žmonės juos renka metai iš metų, reiškia — jie geri. Jie patys tapo savo sistemos įkaitais, nes jų aplinka ir porintojai dezinformuoja tautą, o tokia tauta yra dezorientuota ir renka tuos pačius socialkonservatorius, pavesdama jiems toliau ją skurdinti, ir nėra kur dėtis tiems kubiliams ir butkevičiams, tik vykdyti rinkėjų „valią“ bei toliau juos skurdinti.

Ir trumpai apie BVP. Nesvarbu, kaip skaičiuojama kitur, bet dabar modernistai linkę eiti prie kitų skaičiavimų, kuriuos bandė tyrinėti ir buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy: — kol mes į BVP rodiklį įskaičiuojame tai, ką neuždirbus pravalgėme, tam paimdami kreditą, žmonės ir visa valstybė toliau skurs.

Jau nekalbant apie neskaidrius ir net korumpuotus projektus, tokius kaip saulės energija. Kai rinkoje galima nupirkti elektrą už 20 ct, Kubiliaus Vyriausybė prastūmė įstatymą, pagal kurį galima supirkinėti elektrą už septynis kartus didesnę kainą — net už 1,4 Lt. Tai apie kokią konkuruojančią ekonomiką galima kalbėti? Ir visa tai — ant Lietuvos žmonių pečių, kurie ir vėl rinks jį į valdžią, o tas vėl privalės būti „geras“ ir vykdyti tautos „valią“. Nenuostabu, kad tokių projektų pilna pas socialkonservatorius. Juk jie už nieką neatsako, nes dar nepriklausomybės pradžioje į teisėsaugą ir valdininkų armiją įkišo savus žmones ir tapo nebaudžiami, kad ir kokius nuostolius padarytų valstybei ir žmonėms. Teisėsaugos sistemos darbuotojai — ar tai VSD, ar FNTT, ar STT, ar prokuroturos, ar teismų — tapo lyg statutiniai pareigūnai — ką pasakys darbdavys, tai jie ir padarys.

Todėl visiems porintojams apie valdymą ir ekonomiką noriu pasakyti: pažiūrėkite į dvidešimt trejų metų valdymo rezultatus — kas valdė ir kas atsakingas? Ir į mano nuo nulio sukurtą rezultatą. Tikiu, užteks proto įžvelgti skirtumus.

Kad būtų paprasčiau, štai jums pavyzdys: jeigu 2 000 Lt pajamų turinti šeima, bet per mėnesį išleidžianti 2 500 Lt, pasiskolina trūkstamus 500 Lt, tai ji niekada nesakys, kad sukūrė 2 500 Lt, bet pasakys, kad 500 Lt įlindo į skolą. Tačiau mūsiškė socialkonservatorių valdžia, pasiskolinusi ir pravalgiusi pinigus, įtraukia tai į BVP rodiklį ir giriasi pasauliui, esą Lietuvos BVP auga ir mūsų ekonomika kyla. Todėl visiems porintojams apie valdymą ir ekonomiką noriu pasakyti: pažiūrėkite į dvidešimt trejų metų valdymo rezultatus — kas valdė ir kas atsakingas? Ir į mano nuo nulio sukurtą rezultatą. Tikiu, užteks proto įžvelgti skirtumus.

O Lietuvai ir jos žmonėms linkiu padorios ir progresuojančiai mąstančios valdžios, taip pat atmesti primestus stereotipus, ribojančias mąstymą taisykles, praeities nesėkmes ir liūdną paveldą bei eiti į priekį.

Aš esu euro šalininkas, nors tokios kainos, kaip merdinti ekonomika, nuskurdinta tauta ir nepažabojama emigracija, už tai nemokėčiau. Tiesa, atsižvelgiant į tai, kad mūsų ekonomika vis tiek yra merdinti ir nesimato, kas galėtų pastumti ją į priekį, manau, kad tegul bent jau į Lietuvą ateina euras, centrinis Europos bankas, fiskalinė drausmė ir įstatymų viršenybė. Beje, labai norėtųsi, kad pagaliau Europos įstatymų viršenybė įsigaliotų teisėsaugos ir žmogaus teisių srityje. Tada mūsų šalis turėtų nors neaugančią, bet gal stipriai nebanguojančią ir neprasiskolinusią ekonomiką, o žmonės galėtų ginti savo tiesą ne tik nacionaliniu lygmeniu, kur ne visada galima surasti tiesos.

Ačiū už sugaištą laiką.

Viktoras Uspaskichas yra Darbo partijos įkūrėjas, Seimo narys

Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min