Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Visi teisūs

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Visuomenėje bei žiniasklaidoje pastarosiomis dienomis netyla klausimas – kas kaltas dėl riaušių, dėl krizės, dėl antikrizinės programos? Kaltais įvardinti visi – A.Kubilius, A.Paleckis, A.Valinskas, G. Kirkilas, Rusija, VSD, profsąjungos, Vilniaus Prekyba, Lietuvos žiniasklaida, agresyvus jaunimėlis ir Rusijos spec. tarnybos... Toks įspūdis, kad nekaltų nerasta, gal tik prezidentūrai mažiausiai kliuvo.

Tai gal išties visi kalti? O gal visi nekalti, nes anot Jorge Luis Borges‘o: „Palaiminti neperšantys savos tiesos, nes niekas nėra teisus, arba visi teisūs.

Norint atrasti kaltuosius ir kaltę, tai padaryti nėra sunku – visiems išvardintiesiems rastume ką prikišti: Kubiliui – aroganciją ir nemokėjimą bendrauti, Kirkilui – biudžeto iššvaistymą ir melavimą, kad krizės nėra, VSD – keistų ir kitąsyk nevalstybiškų sprendimų seką, profsąjungoms – Budrevičienę ir nestreikavimą, kol valdžioj buvo savi, žiniasklaidai (bent jau didžiausiam dienraščiui) – žeminantį patyčių toną, „Leo“ interesų atstovavimą ir „košmariškos padėties be išeities“ eskalavimą... Inteligentams ir kitiems rinkėjams – pasyvumą, tylint, stebint ir matant, kad valstybėje vyksta negeri dalykai.

Ieškant blogio šaknų, jų galime rasti visur, bet bene akivaizdžiausias yra dialogo nebuvimas: vyrauja neigimo, o ne siūlymo kultūra. (Kai kas šį reiškinį įvardina mirties arba alkoholizmo kultūra). Nebėra pokalbio tarp visuomenės ir valdžios, tarp žiniasklaidos ir valdžios, tarp skirtingoms partijoms priklausančių ar prijaučiančių.... Kodėl taip yra? Atsakymų galima ieškoti visur, net ir metafiziniame pasaulyje. 2009 sausio 16 dienos tinklalapyje bernardinai.lt išspausdinta Renzo Lavatori studija „Velnias krikščioniškoje pasaulėžiūroje“, kurioje be kita ko teigiama, kad „...šėtonas yra vien tik „ne“. Taiklų jo apibrėžimą randame poemoje „Faustas“. Faustas po ilgų pokalbių su Mefistofeliu paprašo jo apibūdinti save. O šis atsako: „Aš esu dvasia, kuri visada neigia!“ (Ich bin der Geist der stets verneint). Nuostabus apibrėžimas! Dvasia, kuri nuolat neigia: ne-būti, ne-sakyti, ne-daryti, ne-mylėti. Negalima pavaizduoti šėtono, nes jis nekenčia to, kas yra apibrėžta. Jis kaskart dingsta, nes slepiasi. Nekęsdamas savęs, jis nekenčia šviesos, bendrystės, tvarkos, grožio, tiesos, tyrumo, meilės. Yra perpykęs, matydamas kito kūrinio džiaugsmą. Jis nuolat save slepia, todėl negali būti apibrėžtas.“

Ieškant kaltųjų galima kalbėti ir apie Rusijos spec. tarnybas, kurios, ko gero, džiaugiasi šiais Lietuvos bei Latvijos procesais, o gal net ir padeda jiems vystytis būtent šia kryptim. Bet ne tai šiuo metu yra lemiamas faktorius. Lemiamas faktorius esame mes, t.y. – mūsų užmirštos gražiosios savybės, apie kurias beveik nešnekama. Manau, kad ir A. Kubilius, ir A. Paleckis, ir A.Valinskas, G. Kirkilas, Rusija, VSD, profsąjungos, Vilniaus Prekyba, Lietuvos žiniasklaida ir agresyviau nusiteikę jaunuoliai turi ir teigiamų pusių, tik mes apie jas esam nustoję šnekėti. Netgi Rimvydas Valatka bei Vytautas Šustauskas turi kažką gero ir nuoširdaus. Svarbu, kad kartais nueitų ir pasižiūrėtų į veidrodį – kas aš? Ar mano metodai, naudoti lig šiol, siekiant visuotinio bei asmeninio gėrio pasiteisino? Ar aš pakankamai atjautus?

Klausimas paprastas - kodėl pagrindiniai Lietuvos politikai, visuomenininkai, menininkai ir filosofai nesugeba susėsti ir susitarti -  kas yra Lietuva, ką mes kuriame, ko čia susirinkome? Koks karalius Artūras (čia ne apie Zuoką) galėtų visus šiuos žmones surinkti prie apskrito stalo, be kardų? Gal Prezidentas, gal kardinolas, gal svetimos valstybės tankai, kaip sausio 13-ąją (neduok Dieve)?

Pagrindinė bėda, regis, bendro tikslo nematymas – ar yra kokia nors Lietuvos strategija?Pagrindinė bėda, regis, bendro tikslo nematymas – ar yra kokia nors Lietuvos strategija? Jei ji būtų aptarta „visuotiniam narių susirinkime“ (anot M.Martinaičio), gal net patvirtinta referendumu, daug kas būtų aiškiau – ir politikams, ir žiniasklaidai, ir Rusijos tarnyboms. Dabar tas Lietuvos ateities gėris suvokiamas itin skirtingai. Milijoniniai fejerverkai į orą, sumažinti pvm‘ai, dangoraižiai ir milžiniški prekybos centrai nesukuria gėrio; jis gimsta iš gero psichologinio klimato, kurio Lietuvoje beveik nelikę.  Neliko džiaugsmo, šypsenų – kažkas pavogė. Gyvenimas ėjo geryn ir geryn, o žmonės darėsi liūdnesni ir liūdnesni – šią dviprasmybę „delfyje“ publikuotame straipsnyje neseniai konstatavo psichiatras D.Pūras.

Jei partijų programose pagrindinis šūkis būtų: „Lietuva – kraštas kuriame visiems gera gyventi, kuriame gerbiami žmonės ir žmogiškumas“, būtų bent šiokia tokia gairė, į kurią galėtų orientuotis kultūros bei švietimo politikos. Gal ir pagiežingoji žiniasklaidos dalis atsilieptų į tokį kvietimą.  Juk net ir spaudos magnatas geriau jaustųsi, jei mirdamas jaustų, kad palieka gražesnę, teisingesnę, laimingesnę Lietuvą. Pilnos kišenės kelionėje pas Dievą – nebūtinai garbingo gyvenimo įrodymas, ypač jei tai pasiekta nuliūdinant, pažeminant mažiau pinigų ir galios turinčius.

P.S. Baigiantis atkurtos Lietuvos dvidešimtmečiui, galima daryti šiokias tokias išvadas. Viena jų – beatodairiška kritika rezultato nedavė (nesvarbu – opozicijos, gatvės rėksnių ar spaudos). Ji, matyt, buvo per stipri, pernelyg angažuota ir sustabdė kūrybos džiaugsmą. Ši valstybė nėra kuriama, yra tik kariaujama dėl galimybės dar truputį ją pavaldyti. Kol yra ką...

P.P.S. Ir Seime, ir Vyriausybėje, ir profsąjungose, ir didžiuosiuose dienraščiuose nūnai turėtų būti itin populiari gero (!!!) psichologo, psichoanalitiko konsultacija, padedanti išeiti iš krizės – pirmiausia patiems, pirmiausia – iš savo asmeninės krizės. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min